Sunki kelionė į Rytų Aziją ir pirmoji pažintis lėktuve
Pajūryje gimęs Audrius Sabūnas nusprendęs studijuoti biologiją, studijas pasirinko savo tėčio gimtajame – Kaune. Baigęs du kursus, jis laimėjo dvišalių mainų konkursą pagal „Erasmus“ programą, tad pasiėmęs akademines atostogas, išvyko į savo išsvajotąją Japoniją (šioje šalyje jis norėjo pagyventi nuo mažens, todėl dar besimokydamas vidurinėje mokykloje mokėsi japonų kalbos).
Studijas A.Sabūnas tęsė pulsuojančiame milžiniškame Tokijuje įsikūrusiame Tarptautiniame krikščioniškajame universitete, kur, jaunuolio teigimu, praleido vienus turiningiausių ir geriausių savo gyvenimo metų.
„Tai buvo pakankamai subalansuotos akademinės atostogos – universitete visus metus intensyviai mokiausi japonų kalbos, su japonų kalba ir kultūra susijusių dalykų, daug bendravau, ieškojau ir keliavau“, – pasakojo A.Sabūnas, kuris tvirtino, jog dėl tokio pasirinkimo nė akimirkos nesigailėjo.
Prieš vykstant į Japoniją vaikinui dar nebuvo tekę skristi lėktuvu. Užtat maža nepasirodė. Paros trukmės kelionė, šešių valandų laiko juostų skirtumas ir iš pradžių sunkiamai pakeliamas tvankus karštis, nes atvyko pačioje rugpjūčio pabaigoje.
Japonija. Žydinčios sakuros.
„Tačiau euforija nuvykus užglaistė visus nepatogumus. Japonijoje gyventi pasiruošiau jau lėktuvo salone iš Šeremetjevo oro uosto, kur turėjau 6 valandas laukti persėdimo, pasiėmęs japoniškų naujienų laikraštį. Tai pastebėjęs vidutinio amžiaus japonas, sėdėjęs šalia, mane trumpam užkalbino. Ir šis pirminis kontaktas nebuvo veltui – Naritos oro uoste jis susitiko su sūnumi, kuris vyko link Kioto ir pagelbėjo susigaudyti sudėtingoje metro ir traukinių matricoje palaikydamas man kompaniją didžiąją kelionės link universiteto stoties dalį“, – pasakojo Audrius.
Japonijoje prieš įeinant į kambarį – būtina pasibelsti
Nors ir prieš patirtį Japonijoje vaikinui dvejus metus teko gyventi atskirai nuo tėvų, savarankiškai, tačiau daugiausia savarankiškumo įgijo būtent Japonijoje, – netrukus surado, kad jam patogiausia keliauti vienam, ir taip aplankė Kiotą, Osaką, kitus žymius miestus, taip pat piečiausią Okinavos ir šiauriausią Hokaido salą, pagaliau ir Pietų Korėją, kelionėse sutikdamas itin įvairių žmonių.
Japonija. Universiteto kiemelis.
„Tikrą japonų svetingumą turėjau galimybę patirti sudalyvaudamas universiteto Japonijoje remiamoje užsienio studentams skirtoje programoje žiemos atostogoms šiauriniame Hokaide, prie Ochotsko jūros. Tad 2 savaites žiemos atostogų praleidau mažame miestelyje gyvenančioje japonų šeimoje, kur buvau priimtas itin svetingai kaip šeimos narys, japoniškai švenčiau Naujuosius metus. Ryšiai nenutrūkę ligi šiol, tai yra tarytum mano japoniška šeima“, – prisiminimais dalijosi Audrius.
Universitetas, kuriame vaikinas studijavo, laikomas vienu prestižiškiausių privačių Japonijos universitetų, kurį pagal laisvųjų menų studijų modelį po karo įkūrė japonų krikščionys intelektualai. Nors įsikūręs pačiame Tokijuje, o jame studijuoja vos 3000 studentų, universitetas turi itin erdvų ir žalią studentų miestelį, antrą pagal dydį visoje Japonijoje.
Japonija. Vabzdys maldininkas.
„Man, kaip gamtos mylėtojui, tai paliko neišdildomą įspūdį. Kaip ir galima numanyti iš pavadinimo, universitetas pakankamai tarptautinis, studentai iš užsienio čia sudaro apie 10 proc., pusė dalykų dėstomi anglų kalba. Bendrabučių tvarka pasirodė panaši į Lietuvos (gyvena po 2 kambaryje, gyvenimą labai palengvina japonų mentalitetas, labai gerbiantis privatumą, todėl be pasibeldimo įeiti į kambarius pas japonus yra labai nemandagu), tik tas, kuriame gyvenau, buvo itin nedidukas, užtat visi jautėmės kaip viena didelė šeima“, – sakė Audrius.
Esminiu skirtumu reikėtų įvardinti japonų bendruomeniškumą, kas lėmė, jog kartą į mėnesį vykdavo bendrabučio susirinkimai, kuriame visi gyventojai privalėdavo dalyvauti ir jo metu laikytis drausmės. Gal dėl universiteto specifikos – universitetas tarptautinis ir nemažai dėstytojų yra ne japonai, – studentas nepastebėjo hierarchijos tarp studentų ir dėstytojų, veikiau draugiškus santykius.
Šindžiuku. Tokijo širdis.
Su pora dėstytojų iš Japonijos iki šiol palaiko draugiškus ryšius. Tarptautinis krikščioniškas universitetas studentui iš Lietuvos pasirodė labai atviras visuomenei, skatinantis dialogą.
Naujas atradimas – kalnuotoji Islandija
Tačiau su Japonija, kaip galite spręsti iš pirmų pastraipų, kelionės nesibaigė. Praeitą vasarą pasinaudojęs VDU ir „Erasmus“ fondo sudaryta galimybe, Audrius išvyko atlikti praktikos į Akureirio universitetą, kuris įsikūręs šiek tiek už Plungę mažesniame jaukiame miestelyje Islandijos šiaurėje. Nors tarp Islandijos ir Japonijos galima rasti nemažai paralelių – pavyzdžiui, kad jos abi yra salų valstybės, – iš esmės tai buvo dvi labai skirtingos patirtys.
Islandija. Grimsio sala. Paukščių mormonų kolonijos.
Islandijoje vaikinas praleido mažiau laiko – 3 mėnesius, tačiau ir per tiek galėjo geriau pažinti šalį ir žmones. Pakerėjo Islandijos gamta – kalnuoti tundros kraštovaizdžiai, unikalūs ir iki tol niekur nematyti. Kaip ir karštosios versmės, sraunūs kalnų upeliai, ledynai, ilgiausią vasaros dieną nenusileidžianti saulė, pašvaistė.
„Kai pateikiau paraišką praktikai Islandijoje, nebuvau tikras, ar kas iš to išeis, nes tuo metu fakultetas nebuvo bendradarbiavęs nė su vienu Islandijos universitetu. Vis dėlto mano nuostabai Akureirio universiteto Tarptautinių ryšių tarnyba atsakė operatyviai. Taigi mano gyvenimo filosofija, jog siekiant tikslų kertiniai akmenys yra motyvacija, tikėjimas ir užsispyrimas, pasiteisino, – praėjusią žiemą tvirtai apsisprendęs vykti būtent į Islandiją, vos po pusės metų tai pasiekiau“, – patirtimi dalijosi studentas.
Islandija. Akureirio kraštovaizdis.
Pirmosios gyvenimo patirtys, išbandytos Islandijoje, – kopimas į kalną (įkopė į Suliūro kalną, esantį apie 7 km nuo paties Akureirio universiteto), nakvojimas palapinėje ir jos susirentimas, apsikeitimo svetingumu sistema (angl. couch surfing) ir keliavimas autostopu. Autobusų kainos Islandijoje itin kandžiojasi, tad galop Audrius nusprendė keliauti šiuo būdu ir taip galėjo nukakti į dar daugiau vietų, susipažinti bei pabendrauti su įvairiais žmonėmis.
„Nors šiokiadieniais rimtai darbuodavausi, savaitgaliai būdavo laisvi, per kuriuos dažnai keliaudavau. Juokaudamas galiu pasakyti, kad neoficialiai atlikau ir botanikos bei ornitologijos praktiką – apsilankiau bene šiauriausiame pasaulyje botanikos sode bei nuvykau į paukščių rojumi vadinamą Grimsio salą į šiaurę nuo Islandijos krantų. Islandai yra labai draugiški, nors ir drovoki. Taip pat tai viena geriausiai anglų kalbą mokančių neanglakalbių tautų, – praktiškai neteko patirti kalbinio barjero. Tiesa, pusantro karto didesnėje už Lietuvą saloje tegyvena Kauno dydžio populiacija, tad keliaujant pastebima begalė erdvės. Ir nors islandai viena labiausiai „ratuotų“ tautų pasaulyje, nuo didesnio miestelio nutolusioje autostradoje automobilis – retas svečias“, – apie gyvenimą Islandijoje pasakojo Audrius.
Islandija. Už poliarinio rato. Grimsio sala.
Bakterijų tyrimai karštosiose versmėse
Universitetas Islandijoje pasitaikė dar mažesnis – jame testudijuoja kiek daugiau nei pusantro tūkstančio studentų, kurių vasaros metu sutiko vos kelis. Vis dėlto patalpos erdvios ir modernios, įspūdį paliko moderni mikrobiologijos laboratorija (beje, pirmąkart vaikinas dirbo antro lygio saugos laboratorijoje su neigiamu slėgiu laboratorijos patalpose, kadangi jose atlikinėjami eksperimentai su bakterijomis).
Praktikos metu kartu su dar 3 studentais iš Slovėnijos universitetų atliko tyrimus su termofilais, karštosiose versmėse gyvenančiomis bakterijomis. Taip ne tik įgijo papildomų žinių apie dominančią sritį, bet ir su naujais įgūdžiais tapo gerokai savarankiškesnis dirbdamas laboratorijoje. Gretimame universiteto pastate, kur įsikūrę dauguma kabinetų, buvo ir didžiąją metų dalį veikianti moderni sporto salė, tad kelis kartus per savaitę prieš darbą laboratorijoje nueidavo pasportuoti.
„Kadangi Islandijoje pragyvenimas vienas brangiausių, meluočiau sakydamas, jog grįžau praturtėjęs, nors ir gavau stipendiją, tačiau patirties ir įspūdžiu aspektu tikrai parsivežiau lobį“, – pasakojo šio straipsnio herojus Audrius Sabūnas.
Nuotraukų autorius – Audrius Sabūnas
