Gal ir kvailai skamba, bet man tai šioks toks iššūkis ir atskaitos taškas. Ir aš prie jo sparčiai artėju :) Bet ant laurų ilgai užmigti nenorėčiau. Idealiausias variantas būtų part-time job ofise miklinant smegenis ir tarkim padavėjavims vakarais. Labai tikiuosi šitokį variantą po kokio pusemčio ir turėti. Ypač žinant, kad vienoje atrankoje į office admin ir personal assistant likau antra. Vadinasi vilties ir šansų tikrai yra.
Kadangi darbo grafiką gavau ateinančiai savaitei, artimu metu nusimato naujo būsto paieškos. Kas reiškia tikėtiną konfliktą su dabartine būsto savaininke, daug laiko ir energijos ieškant naujo būsto ir iššūkius įsikuriant kitoje aplinkoje su kitais žmonėmis. LABIAUSIAI noriu gyventi su lietuviais. Dauguma jų čia atvyksta ne vieni tad ir gyvena kartu. Aš toks…vienišas karys ir su lietuviais kol kas daug bendrų reikalų neturėjau, tad pradeda trūkti to jausmo kai tave supranta. Dar trūksta draugų. Tiksliau ne tik jūsų, bet ir žmonių kurie mane supratų, palaikytų ir kuriems rūpėtų ir kurie būtų ČIA, o ne už jūrų marių.
Mokslai man klostosi kaip visada – gerai. Dėstytojas supratingas, dažnai turim ilgas diskusijas ir apie kultūrinius, religinius skirtumus ar šiaip patirtis ir išgyvenimus. Mokomės ne tik verslo, bet ir gyvenimo pamokų. Aišku dvi pilnas dienas praleisti koledže truputį jėgų irgi „kainuoja“ bet nėra sunku. Šiek tiek plačiau apie mokymo sistemą galiu pasakyti tai, kad čia koledže yra ne pirmas antras trečias kursas o Certificate I, II, III, diploma, advanced diploma ir bachelor. Tai aš šiuos metus paskyriau Leadership and Management diploma, kitus tos pat krypties Advanced Diploma.
Pirmosiom savaitėm turėjau kažkokį keistą nepasitikėjimą google mapsais ir bandydavau eiti savo įsivaizduojamu maršrutu. Galiausiai po ilgų valandų klaidžiojimo pradėjau mapsais pasitikėti, nes turiu pripažint, man sunkiai sekasi orientuotis aplinkoje. Štai praėjus mėnesiui kai mapsai turėjo mano didžiausią pasitikėjimo ribą, matyt iš didelio džiaugsmo jie ėmė nebeveikti. Taip kad dabar, remiantis jų duomenimis, man iki VISKO geriausias maršrutas yra eiti ir tai užtrunka apie 10min. Paskutinė tokia kelionė truko keturis kartus ilgiau ir tada išmokau gyvenimo pamoką, kuri skambėtų maždaug taip “pasitikėk mapsais aklai, nebent jie neveikia, tada nepasitikėk mapsais”.
Čia kaip ir viskas gyvenime – kai jau pasieki komforto zoną ima ir pasikeičia tam, kad galėtum tobulėt.
Kadangi mūsų namuose visi turim skirtingus darbus ir grafikus, ne taip dažnai ir pasimatom. Bet gan dažna situacija kai vakare dviese ar trise vakarieniaujam tyloje, nes esam pavargę. Nuo to pinigų uždirbinėjimo kartais tikrai pavargsti. Net taip, kad druska per klaidą atsiranda
šaldytuve. Daugiau išdirbtų valandų reiškia didesnius pinigus, bet kaip minėjau bandysiu eiti kokybės kėlimo keliu, o ne kiekybės.
Dar čia pastebėjau, kaip lenda pavydžioji mano asmenybės dalis. Lietuvoj galvojau kad jau nebeturiu šitos žalingos savybės. Bet čia pvz skubi ryte į mokslus ir matai kaip gatve važiuoja maseračiai ir poršai. Arba pamatai poniutę dieviškais drabužiais. Atrodo kad „nu už ką čia dievas juos taip myli“ ir galvoji kad tau dar toli plaukt iki tokios sėkmės (jei pinigų kiekį galim vadinti sėkme).
Bet paskui atsipeikėju ir suprantu, kad šita gyvenimiška patirtis, kuri išjudina mane kiekvieną rytą iš lovos, pasitikti naujos, kupinos iššūkių dienos yra didžiausias turtas. Ir tas aštrus jos skonis, nes dozės milžiniškos, mane veda pirmyn greičiau, nei ta pati patirtis būnant Lietuvoje. Tad dar kartą pabrėšiu – aš čia nešvaistau savo laiko.
Aš šituos metus mažiausiai padvigubinu išgyvenimais ir išmintimi, kurią galima gauti iš kasdienybės :)
Šypsenos iš Sidnėjaus!
Jei kyla klausimų apie studijas Australijoje, drąsiai klauskite forume, skiltyje „Studijos Australijoje“ – http://www.kurstoti.lt/rubrika/112, taip pat skaitykite musų puslapį ir sekite naujienas – http://svajoniuaustralija.lt.
