Nu­spren­džiau stu­di­juo­ti užsie­ny­je, nes ne­tu­rėjau ki­tos išei­ties: ne­pa­si­se­kė eg­za­mi­nai. Visą gy­ve­ni­mą bu­vau la­bai ge­ra mo­ki­nė ir net ki­tus mo­kiau, bet per eg­za­mi­ną kaž­kas at­si­ti­ko. Ne­ga­vau pa­kan­ka­mai ba­lų, kad ga­lėčiau stu­di­juo­ti man pa­tin­kančią spe­cia­ly­bę, o mo­ky­tis bet ko ne­no­rė­jau... tad ir pa­ba­džiau sto­ti į Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės aukštąją.

Nu­spren­džiau stu­di­juo­ti už­sie­ny­je, nes ne­tu­rė­jau ki­tos išei­ties: ne­pa­si­se­kė eg­za­mi­nai. Vi­są gy­ve­ni­mą bu­vau la­bai ge­ra mo­ki­nė ir net ki­tus mo­kiau, bet per eg­za­mi­ną kaž­kas at­si­ti­ko. Ne­ga­vau pa­kan­ka­mai ba­lų, kad ga­lė­čiau stu­di­juo­ti man pa­tin­kan­čią spe­cia­ly­bę, o mo­ky­tis bet ko ne­no­rė­jau... tad ir pa­ba­džiau sto­ti į Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės aukštąją.
Da­bar man čia pa­tin­ka, nes ver­ti­na ne eg­za­mi­nus, o ta­vo vi­so gy­ve­ni­mo įdė­tą triū­są. Ma­nau, tai yra sąži­nin­giau ne­i Lietuvoje. Juk eg­za­mi­nai – tai lai­mės da­ly­kas, ir šiaip, juos taip leng­vai ir pi­giai ga­li­ma nu­si­pirk­ti, tad sąži­nin­gu­mo ma­žai...

Su­si­rink­ti in­for­ma­ci­jos ne­sun­ku
Su­si­rinkti in­for­ma­ci­jos nė­ra sun­ku, tie­siog rei­kia no­ro tuo užsi­im­ti. Šiaip ge­riau­sia tai da­ry­ti sa­va­ran­ki­škai in­ter­ne­tu, o jei ne­ži­nai, kaip, tai ga­li­ma kreip­tis į įvai­rias agen­tūras, pvz., UAB „Kal­ba“.
No­rin­tiems stu­di­juo­ti už­sie­ny­je, pa­tarčiau su­siek­ti su stu­den­tais, ku­rie jau ten mo­ko­si, jie tiks­liau api­bu­din­tų esa­mą pa­dė­tį ir ko iš­ties jums rei­kia, o ne ak­lai pa­si­ti­kė­ti agen­tū­ra, nes dir­ban­tiems ten  sun­ku vis­ką ži­no­ti ir ob­jek­ty­viai ver­tin­ti.
Pir­momis die­nomis vi­si gau­na šo­ką, nes daž­niau­siai bu­vo ga­vę per mažai in­for­ma­ci­jos. Ten­ka daug aša­rė­lių pra­lie­ti. Aiš­ku, vis­kas su­si­tvar­ko, bet pir­momis die­nomis tik­rai sun­ku.

Pa­si­rin­kau ne­mo­ka­mą mo­kyk­lą
An­gli­ją pa­si­rin­kau, nes čia ga­li­ma mo­ky­tis ne­mo­ka­mai. Vi­sus do­ku­men­tus su­si­rin­kau la­bai leng­vai, nes vi­si ge­ra­no­riš­kai pa­dė­jo. Sto­ja­mie­ji tes­tai bu­vo ne to­kie kaip mūsų an­glų kal­bos vals­ty­bi­niai eg­za­mi­nai, o žy­miai ob­jek­ty­ves­ni ir ge­riau at­sklei­džian­tys vi­sus ta­vo an­glų kal­bos su­ge­bė­ji­mus.
Jei ruo­šie­si stu­di­juo­ti už­sie­ny­je, ge­riau ap­si­spręs­ti iš anks­to. Tiks­liai ap­si­spręs­ti, ko no­ri, ir vi­sais įma­no­mais būdais to siek­ti. Vi­są ruo­ši­mą­si ge­riau­sia pra­dė­ti jau ru­de­nį, nes ta­da ra­miau ga­lė­si lauk­ti me­tų ga­lo, ne­be­si­jau­din­si dėl eg­za­mi­nų ir pa­na­šiai. Lie­tu­vos vals­ty­bi­niai eg­za­mi­nai ne­rei­ka­lin­gi, svarbiau, kaip tu mo­kei­si per vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą. La­biau­siai man pa­ti­ko tai, kad jiems įdo­mus pats žmo­gus, kiek jis sten­gia­si ir pan. Atsižvelgia į jo įdėtas pastangas.

At­sa­ky­mas – po dvie­jų sa­vai­čių
At­sa­ky­mą iš uni­ver­si­te­to ga­vau po dvie­jų sa­vai­čių pa­štu. Bu­vau la­bai lai­min­ga. Iš pra­džių vi­si pa­žįs­ta­mi la­bai bi­jo­jo, kaip vis dėl­to man sek­sis, pa­ti net dve­jo­jau, bet kai vi­si drau­gai ir šei­ma pra­dė­jo drą­sin­ti ir džiaug­tis už ma­ne, tai vi­sos dve­jo­nės pra­ė­jo ir aš tvir­tai nu­spren­džiau krau­tis la­ga­mi­nus. Bi­jo­jau jaus­tis vie­niša, bet tai na­tū­ra­lu. Tie­są sa­kant, pir­maisiais mė­ne­siais te­le­fo­no sąs­kai­tos bu­vo gan di­de­lės, bet da­bar jos kas­kart vis mažė­ja, nes kai moks­lai pra­si­dė­jo, net nebe­lie­ka lai­ko su­si­mąs­ty­ti, kad kaž­ko trūks­ta.

Sto­ji­mo kai­nos pri­klau­so nuo sto­jan­čio
Sto­ji­mo procedūrų kai­na pri­klau­so nuo to, kaip tu vi­są tai da­rai, jei per UAB „Kal­bą”, tai apie 400 Lt, o jei sa­va­ran­kiš­kai ar per drau­gus (jau ten esan­čius), tai vi­sai mažai, tik paš­to iš­lai­dos. Tie­sa, 50 Lt., at­ro­do,  kai­nuo­ja  „Te­las” eg­za­mi­nas, bet Liu­to­ne jis ne­mo­ka­mas.
Įs­to­ti žy­miai leng­viau nei Lie­tu­voje, ir šiaip, net ne­bu­vo dve­jo­nių, kad ne­įs­to­siu.

At­vy­kus – šo­kas ga­ran­tuo­tas
At­vy­kus ga­vau šo­ką, bu­vau pa­si­me­tus. Ma­niau, bū­tų la­bai ge­rai, kad šiame uni­ver­si­te­te mokytųsi ke­le­tas Lie­tu­vos at­sto­vų, ku­rie pa­dė­tų nau­jiems stu­den­tams, nes, tik at­vy­kus, rei­kia bent kelių die­nų adap­tuo­tis, o dar ta an­glų kal­ba. Pa­gal­vo­jau, ką gi aš vei­kiau vi­sus 12 me­tų mo­kyk­loje, nes pra­džioje buvo la­bai sun­ku su­pras­ti vi­sus žmo­nes su jų skir­tin­gais ak­cen­tais.
Uni­ver­si­te­te at­sto­vai vis­ką pa­aiš­ki­na, bet kai vie­nas sa­ko vie­ną, o ki­tas sa­ko ki­tą, tai vi­siš­kai pa­si­me­ti, taip rei­kia pa­gal­bos, bet, de­ja, nie­ko ap­lin­k nė­ra... bent man taip bu­vo... Pa­ver­kiau ke­le­tą die­nų, po to te­ko su­si­im­ti, nes juk vi­są gy­ve­ni­mą ne­verk­si... No­rėdami pa­siek­ti kaž­ko­kių re­zul­ta­tų, turime veik­ti, tad įk­vė­piau ir pra­dėjau. Pa­čiai te­ko vis­ką su­si­ži­no­ti.

Ge­riau na­mas
Su ap­si­gy­ve­ni­mu pa­tar­čiau bū­ti at­sar­giems ir ne­sku­bė­ti  mo­kė­ti pi­ni­gų. Ge­riau su­si­ras­ti dau­giau drau­gų ir išsi­nuo­mo­ti na­mą, nes tai žy­miai pi­giau nei ben­dra­bu­tis, o ir pa­to­gu­mų dau­giau nei ben­dra­bu­ty­je.

Ge­riau at­vyk­ti kiek ankš­čiau
Jei at­vyks­ti pas­ku­ti­nę die­ną, tai pa­skai­tos pra­si­dės iš­kart, pa­tar­čiau at­vyk­ti anksčiau, kad dar spė­tum ap­si­pras­ti. Pa­skai­tų nė­ra daug, kas­dien tik po tris va­lan­das, bet pa­grin­di­nis dar­bas na­muo­se, įvai­rūs pro­jek­tai ir taip to­liau. Šiaip rei­kia kas­dien vis to­bu­lin­ti an­glų kal­bą.

Keis­ti ak­cen­tai
Kal­bos bar­je­ro nėra, jei kaž­ką vei­kei mo­kyk­loje, tik ne­rei­kia su­trik­ti, kai su­tin­ki tik­rą an­glą su la­bai keis­tu ak­cen­tu, bet ku­riuo at­ve­ju, ga­li pa­pra­šy­ti pa­kar­to­ti ar­ba pa­si­pra­šy­ti, kad tą pa­tį pa­sa­ky­tų ki­tais žo­džiais, anglai la­bai ge­ra­no­riš­ki.

Pa­skai­tos prak­ti­nės
Pa­skai­tos dau­giau prak­ti­nės, nes ko­kia nau­da iš to va­di­na­mo lie­tu­viš­kojo išsi­la­vi­ni­mo, jei tu­ri daug ži­nių, o pri­tai­ky­ti nie­ko ne­su­ge­bi. Pa­skai­tos vyks­ta kla­sėse po 20 žmo­nių, tad vi­si spė­ja pa­si­reikš­ti. Dės­ty­to­jai sten­gia­si pa­kal­bin­ti vi­sus. Nau­do­jama la­bai daug nau­jųjų tech­no­lo­gi­jų. Stan­dar­ti­nė pa­skai­ta trun­ka pus­an­tros va­lan­dos, o per­trau­ka – apie pen­kio­li­ka min. „Lan­gus“ tu­ri tik lie­tu­viai Lie­tu­voj… Vi­sos pa­skai­tos vyks­ta tame pa­čiame pa­sta­te. Stu­di­juo­ti la­bai įdo­mu, nes gau­ni daug įdo­mios ir  nau­din­gos in­for­ma­ci­jos, be ­to, su­si­pa­žįs­ti su la­bai įvai­riais žmo­nė­mis.

Gru­pio­kai - jė­ga
Gru­pio­kai la­bai mieli, la­bai draugiški ir žin­gei­dūs. Juk vi­si nau­jo­kai čia tu­ri la­bai ma­žai pa­žįs­ta­mų. Apie ben­dra­vi­mą po pa­skai­tų ga­lė­čiau kal­bė­ti ir kal­bė­ti. Va­ka­rė­liai vyks­ta kiek­vie­ną die­ną, bet la­bai sai­kin­gai, nes pa­skai­tos nuo pat ry­to.
Pir­mie­ji me­tai nėra sun­kūs, na, ne­bent adap­ta­ci­nis lai­ko­tar­pis, ir tiek. Vė­liau gau­ni su­dė­tin­ges­nės in­for­ma­ci­jos ir dau­giau pro­jek­tų, tad ten­ka pa­si­dar­buo­ti. Ant­ra­kur­siai ir ki­ti tik pa­de­da, jo­kio iš­nau­do­ji­mo čia nė­ra.

Drau­gai dau­giau­sia už­sie­nie­čiai
Po pa­skai­tų dažnia­u­siai gįž­tu po dvy­lik­tos. Grį­žu­si na­mo val­gau, mais­tą ga­mi­nuo­si pa­ti, nes tausoju skran­dį bei ne­no­riu aptukti kaip bri­tė. Pas­kui da­rau na­mų dar­bus, su­si­tin­ku su drau­gais, šiaip dar dir­bu, tai kar­tais ten­ka ei­ti į dar­bą. O sa­vait­ga­liai la­bai tu­ri­nin­gi. Gy­ve­nu nuo­mo­ja­mame na­me su drau­gais, la­bai links­ma kom­pa­ni­ja. Drau­gų tu­riu daug ir įvai­rių, bet sten­giuo­si dau­giau pa­lai­ky­ti ry­šius su už­sie­niečiais, mat taip to­bu­li­nu an­glų kal­bos ži­nias.

Uni­ver­si­te­tas ne­drau­džia dirb­ti
Pra­gy­ve­ni­mo kai­na pri­klau­so nuo dau­ge­lio as­pek­tų: žmo­gaus, jo lū­kesčių ir po­rei­kių, kaip jis mo­ka elg­tis su pi­ni­gais ir pan. Aš dir­bu, todėl man žy­miai leng­viau ir ga­liu daug sau leis­ti. Dar­bas ir­gi pri­klau­so nuo ta­vo sėk­mės, jei įtik­si vadybininkui, tai iš­kart gau­si dar­bą, jei ne, teks pa­si­steng­ti ir pa­varg­ti.  Bet ku­riuo at­ve­ju, yra la­bai daug įdar­bi­ni­mo agen­tū­rų, ku­rio­se vi­si pa­si­ren­gę pa­dė­ti. Jei ne­bi­jai dar­bo, tai dirb­ti sma­gu. Uni­ver­si­te­tas ne­si­kiša į ta­vo dar­bo va­lan­das.

Na­mo no­ri­si vi­sa­da
Įsi­gy­ven­ti čia sun­ku, nes juk su­trau­ky­ti lie­tu­viš­kas tra­di­ci­jas la­bai sudėtinga - mes su jomis užau­gome. Na­mo vi­sa­da trau­kia, tad na­mo bi­lie­tą jau tu­riu iš anks­to. Grįžus na­mo la­bai gera, nes su­si­tin­ku su vi­sais drau­gais ir ar­ti­mai­siais. Pa­bu­vus Lon­do­ne, Vil­nius ir vi­sa Lie­tu­va at­ro­do kaip ma­ža šir­du­tė Eu­ro­poje, į ku­rią vi­sa­da no­ri­si su­grįž­ti.
Pa­bai­gusi stu­di­jas Anglijoje, tu­rė­siu la­bai daug per­spek­ty­vų – per­spek­ty­vos at­si­ve­ria ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir vi­sa­me pa­sau­ly­je. Be­si­ruo­šian­tiems sto­ti siū­lau ne­dve­jo­ti, nes tai pui­kus šan­sas su­si­ras­ti nau­jų drau­gų ir išp­lės­ti sa­vo ga­li­my­bes, blo­giau­siu at­ve­ju, la­bai ge­rai iš­mok­si an­glų kal­bą.

Devynis naujus straipsnius rasi naujame žurnalo
KUR STOTI Europoje ir JAV numeryje




Čia pateiktas straipsnis yra UAB "Leidybos studijos" nuosavybė. Šio straipsnio ar jo dalių negalima dauginti, atgaminti, perspausdinti ir platinti jokiomis formomis (elektroninėmis ir kt.) be raštiško UAB „Leidybos studija“ leidimo