VPVPMC fotografijos mokytojas Arnold: mokykla tapo profesinio kelio pradžia

• Arnoldai, prašau papasakoti apie savo profesinio kelio pradžią.

• Mokydamasis Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centre, fotografo profesijos, pastebėjau, kad mane labai traukia nuotraukų redagavimas Photoshop programa. Taip sutapo, kad atliekant praktiką „Pix“ studijoje, jie ieškojo žmogaus, kuris tuo užsiimtų, o pasibaigus praktikai pakvietė ten dirbti. Supratau, kad dirbant studijoje yra daug perspektyvų. Fotostudijoje pamačiau visą spektrą fotografijos žanrų: nuo maisto, daiktų, produktų, iki žmonių portretų ir reklaminių fotosesijų. Pirminis mano planas buvo padirbėti ten metus laiko, bet taip atsitiko, kad užtrukau šešis. Dėl asmeninių studijos įkūrėjų priežasčių, jie nutraukė savo veiklą ir tai buvo pradžia į mano savarankiškai dirbančio fotografo karjerą. Ilgai netrukus gavau skambutį iš dabartinės kolegės, su kvietimu ateiti dirbti fotografo profesijos mokytoju. Aš savęs neįsivaizdavau mokytojo rolėje, niekada nesiejau savo gyvenimo su tuo, bet esu pastebėjęs, kad visą laiką mėgau pasakoti ir perduoti žinias kitiems. Nusprendžiau pabandyti ir pažiūrėti, kaip man čia seksis, o va jau ir ketvirti metai, kaip dirbu profesijos mokytoju ir dar yra noro ir resurso dalintis su kitais.

• Iki darbo mokykloje turėjai nemažai profesinės patirties. Koks darbas, ar projektas yra įsimintiniausias iš verslo srities?

• Vienas iš įsimintiniausių darbų yra bendradarbiavimas su LIDL prekybos centru. Turėjome išskirtinę reklaminę kampaniją, kurios dalis buvo darbuotojų fotografavimas tiek interjere, tiek vienspalviame fone ir prekybos patalpose. Tai buvo labai didelis ir reikšmingas projektas, kurį ėmiausi vykdyti vienas. Visi organizaciniai aspektai, nuo asistentų įdarbinimo, šviesos parinkimo, iki lokacijų ir fotografavimo, priklausė nuo manęs. Tai pareikalavo daug pastangų, laiko, nervų ir atsakomybės. Tačiau tai buvo puiki galimybė įrodyti sau, kad galiu susidoroti su tokiais dideliais projektais. Tai buvo svarbus žingsnis mano karjeroje, kurį labai vertinu. Be to, šis darbas buvo įsimintinas ir dėl to, kad turėjau galimybę pamatyti savo nuotraukas skirtinguose formatuose bei lokacijose. Deja, dauguma žmonių apie tai nežino, nes dirbdamas su agentūra, aš privalėjau atsisakyti nuosavybės teisių. Tai reiškia, kad nors aš sukūriau nuotrauką, ji nėra žinoma kaip mano darbas. Nepaisant to, tai buvo nepaprastai įdomus projektas, kuris įrodo, kad galime pasiekti tai, ko siekiame.

Paklaustas apie tai, kokios asmeninės savybės yra svarbios ir padeda dabartiniame darbe, fotografijos mokytojas išskiria tris pagrindines. Pirmiausia, tai noras sužinoti kaip veikia vienas ar kitas dalykas yra kertinis aspektas, kuriuo vadovaujasi Arnoldas. Jis nuolat kelia klausimus ir stengiasi suprasti gilumines detales, o užsispyrimas tampa varomąja jėga, leidžiančia įveikti iššūkius. Tai yra savybės, kurios užkrečia ir mokinius būti smalsiais, siekti geresnio rezultato.

Kita savybė, kurią Arnoldas pamini, tai kantrybė. „Mokytojo darbe kantrybė yra nepakeičiama. Kiekvienas mokinys, žmogus yra skirtingas, mokosi savu tempu ir reikalauja individualaus požiūrio, esu pasiruošęs skirti reikiamą laiką, kad mokiniai suprastų“.

Trečioji mokytojo savybė - humoro jausmas, kuri padeda efektyviau dirbti su mokiniais. Jis įvardina, kad humoras gali nuslopinti įtampą, sušvelninti sunkias situacijas ir padaryti mokymąsi linksmesnį. Tai taip pat skatina mokinius būti atviriems ir komunikabiliems. Visos šios savybės prisideda prie sėkmingo mokytojo darbo.

• Per šį laiką, kurį dirbate mokykloje, ar pavyko pastebėti, kokie mokiniai ateina mokytis fotografo specialybės?

• Pastebiu, kad kiekvienais metais ateina trijų tipų žmonės. Vieni labai komunikabilūs, sužavi savo kalbėjimu, kaip jie bendrauja, kaip jie prieina prie žmogaus, humoro jausmas, plati šypsena, bet dažnai neturi fotografinio matymo. Antras tipas - techniniai žmonės, kurie ateina dėl žinių apie fotoaparatus, objektyvus, kompiuterius, viskas, kas susiję su techniniais dalykais, bet jie neturi tokių plačių komunikacijos įgūdžių. Dažnai būna uždaresnio būdo, jiems svarbu skaičiai, o ne kokį rezultatą gauna. O trečias tipas, tai toks pirmojo ir antrojo tipo mšinys. Komunikabilūs, turi suvokimą, matymą, čia nekalbu apie meninį matymą, „aš taip jaučiu nuotrauką, tą fotografiją“, bet matymas ir logikos supratimas. Fotografijoje yra tam tikra logika, taisyklės ir jeigu jų laikysiesi gausi rezultatą, ar jis bus meninis ir gražus, gal ne visada, bet jis bus techniškai tvarkingas. Trečio tipo žmonės turi balansą tarp komunikacijos ir fotografinio matymo.

„Suprantama, kiekviena grupė turi savo unikalų ir skirtingą požiūrį į mokymąsi fotografijos srityje. Tai tikrai yra sudėtingas klausimas, nes skirtingos amžiaus grupės atneša savo unikalią perspektyvą ir iššūkius į mokymo procesą. Tęstinį profesinį mokymą pasirinkę mokiniai jau turi tam tikrą gyvenimo patirtį, kuri padeda jiems natūraliai įsilieti į fotografijos pasaulį. Jie gali remtis savo ankstesne patirtimi ir žiniomis, o tai suteikia jiems pranašumą. Jų fotografijos gali būti subtilesnės ir labiau paremtos asmeniniais gyvenimo įspūdžiais“, - sako Arnoldas

„Po 12-os klasių mokiniai, gali būti mokinių grupė, kurioje jie vis dar ieško savęs ir savo pašaukimo. Tačiau jie jau turi tam tikrą brandą ir stipriąsias savybes, kurios padeda jiems greičiau įsisavinti naujas žinias ir įgūdžius. Tuo tarpu po 10 klasių mokiniai dar yra ankstyvojo savo kelio pradžioje. Jiems trūksta gyvenimiškos patirties, tačiau jie gali būti labai entuziastingi ir pilni idėjų. Tai grupė, kurioje galima kurti stiprų pagrindą ir paskatinti mokinius tobulėti.

Tiek tęstinio mokymo, tiek po 12 klasių mokiniai turėtų būti skatinami eksperimentuoti ir rinktis savo asmeninį kelią fotografijos srityje. Tai padės jiems atrasti savo unikalumą ir įgyti būtiną patirtį. Kiekviena mokinių grupė turi savo privalumų ir iššūkių, o mokytojui tenka atsižvelgti į šiuos skirtumus, siekiant užtikrinti sėkmingą mokymo procesą“.

„Labai svarbu fotografijoje turėti gyvenimiškos patirties. Dažnai būna, kad geri fotografai, kurie iki tol  10 metų dirbo kitoje profesijoje, informatikai, inžinieriai, architektai, jie turi visiškai kitokį matymą fotografijoje, jie labai stirpūs architektūroje, jie pastebi linijas, pasikartojimus, kur kitas fotografas neatkreipia dėmesio. Lyginant 10-okus, jie dar paaugliai, bręsta, 12-okai - viduriukas, o tęstiniai, kurie dažniausiai jau žino, ko nori, semiasi kuo daugiau žinių iš fotografijos. Ir reikia prie to prisitaikyti, priėjimas visai kitas ir čia tas humoro jausmas leidžia bendrauti jų kalba. Grįžtant prie tų savybių, tai manyčiau, kad čia viena iš svarbiausių.“ – sako Arnoldas.

• Kaip manote, ar mokinys baigęs fotografo profesijos programą, galėtų dirbti Jūsų komandoje?

• Asistento pozicijoje galėtų, dėl to, kad beveik visų keliai yra panašūs. Pradžioje būni tas žmogus, kuris stebi iš šono, padedi, dirbi asistentu, bet perleisti atsakomybės fotografuoti, dar negalėčiau, nes nėra reikiamos patirties. Tačiau po mokyklos mokiniai gauna tvirtą pagrindą, sakykim, griaučius, o ką užsiaugina ant tų griaučių, priklauso nuo mokinio individualiai, kiek pastangų ir energijos ideda. 

Atsakant į klausimą, pradžioje mokinį matyčiau savo komandoje asistento pozicijoje. Mokykla duoda bazę, nurodo kryptį, bet ar būsi geras fotografas, ar tik kameros valdytojas, priklauso nuo mokinio individualiai. Mokykloje sudarytos puikios sąlygos išmokti valdyti fotoaparatą, blykstes, photoshop‘ą, bet tai yra baziniai įgūdžiai, o visa kita, priklausys nuo tavęs. Jeigu grįžti namo ir pavyzdžiui, pradedi fotografuoti, kad ir produktus namų sąlygomis, dėlioti, galvoti, vėliau nuotraukas apdoroti, tu vistiek būsi galvą virš to, kuris tik ateina į pamoką ir nedaro nieko papildomai. Daug kas priklauso nuo to, kiek skirsi laiko domėjimuisi po mokyklos, ar ieškosi idėjų, domėsiesi, kiek įdėsi pastangų.

Fotografo profesijos mokytojas Arnoldas savo pavyzdžiu rodo, kaip galima suderinti asmeninę karjerą su mokytojo profesija. Tęsiant darbus su indvidualiais fotografavimo ir retušavimo užsakymais, plėsti savo žinojimo lauką ir dalintis patirtimi mokykloje. Abi sritys viena kitą papildo, o toks mokytojo pavyzdys užkrečia ir primena drąsiai eiti savo keliu. Sėkmės darbuose!