Papasakokite apie savo pirmuosius žingsnius sporto link: kada ir kokiomis aplinkybėmis juo susižavėjote?
Sportu susižavėjau vaikystėje, kuomet lauke pradėjome gainioti kamuolį ir stebėti, kaip žaidžia tuo metu geriausios futbolo, krepšinio komandos. Tuo metu, kai aš augau, gerų komandų ir sportininkų buvo be galo daug – į juos labai norėjosi lygiuotis. Bet mane labiausiai sužavėjo krepšinis ir, ypatingai, „Kauno Žalgiris“.
Rūtenis Paulauskas / Asmeninio albumo nuotr.
Ar pamenate pirmąjį kartą, kuomet dėl sporto iš jaudulio „drebėjo“ kojos? Papasakokite apie jį.
Taip, tikrai atsimenu. Kadangi vaikystėje pradėjau lankyti Muzikos mokyklą bei groti fortepijonu ir, iš pradžių, man tai labai patiko, į krepšinio treniruotes susiruošiau vėlai – 6 ar 7 klasėje. Daug mano bendraamžių jau buvo pažengusių, gerai mokėjo žaisti krepšinį ir mes, kai dar buvau lankęs mažai treniruočių, vykome į vienas varžybas. Tuomet aš pirmą kartą gavau užsivilkti „Alytaus sporto mokyklos“ aprangą, žinoma, ji tas laikais buvo buitiniai marškinėliai su išspaustu numeriu, bet pastarasis buvo 11 – toks, kokį tuo metu nešiojo geriausias tuo metu Lietuvos krepšininkas Arvydas Sabonis. Tad tada tikrai labai drebėjo rankos ir kojos bei vis žiūrėjau, ar man tie marškinėliai tinka.
Kada pradėjote savo kaip trenerio karjerą?
Treneriu pradėjau dirbti anksti, labai gerai susiklosčius aplinkybėms. Pačiam žaisti, sakyčiau, sekėsi gana vidutiniškai, ėmiau suprasti, kad būti labai geru krepšininku nepavyks. Bet tuo metu daug domėjausi sportu, analizavau krepšinį, na, ir mane, kaip aktyvų žmogų, pastebėjo kiti. Dėl to besimokydamas priešpaskutiniame aukštosios mokyklos kurse gavau pasiūlymą treniruoti universiteto krepšinio studentų komandą.
Po metų ar dviejų gavau pasiūlymą burti komandą, kuri žais regionų lygoje – sporto klube „Vadas“ prasidėjo mano tikroji karjera, netgi, kaip pridera treneriui, pirkau švarką. Iš regioninės lygos perėjome į nacionalinę krepšinio lygą ir tapome jos čempionais, tada daug mano krepšininkų perėjo žaisti į aukščiausią lygą – LKL – o iraš pats vėliau perėjau į Vilniaus „Sakalus“.
Jūsų biografija iš tiesų ryški: „Lokomotiv“, „CSKA“, kaip ekspertas pasirodote ir žiniasklaidoje. Papasakokite apie savo biografiją: kokius klubus/komandas treniravote ir kokias pareigas užimate dabar?
Ryškūs buvo keli etapai. Pirmiausia, trenerio kelio pradžia Lietuvoje, kurio metu daug kas sekėsi gerai ir man pavyko kopti aukštyn su komandomis laimint žemesnių lygų čempionų vardus. Būdamas vos 27 metų su Vilniaus „Sakalais“ iškovojau Lietuvos krepšinio lygos (LKL) bronzą.
Krepšinio varžybos / Asociatyvi interneto nuotr.
Kitas įdomus etapas – išvykimas į užsienį. Gautas kvietimas bandomajam laikotarpiui būti Mineralinių vandenų „Lokomotiv“ trenerio asistentu buvo didžiulis iššūkis ir nauja galimybė, todėl, neturėdamas nei kontrakto, nei žinodamas kokiomis sąlygomis teks dirbti, išvykau. Tada ruošėmės Rusijos Taurės varžybų finaliniam etapui, kuris vyko prieš sezoną Sočyje. Puikiai supratau, kad jei pralaimėsim, grįšiu namo be nieko, bet jei laimėsim, pasirašysiu sutartį. Taip ir įvyko – laimėjom taurę ir gavau pasiūlymą dirbti visam sezonui.
Dar po metų gavau pasiūlymą dirbti trenerio asistentu Maskvos „CSKA“ komandoje, tiesa, jau buvau spėjęs patreniruoti Libane, bet tokio pasiūlymo praverti „Eurolygos“ krepšinio duris negalėjau atsisakyti ir vykau į Rusiją. Buvo ir Vilniaus „Lietuvos Ryto“ etapas, kur teko dirbti drauge su treneriais Vlade Djurovičiumi ir Tomo Mahoričiumi bei stipriai motyvuotais, dar tik tebekylančiais krepšininkais ir drauge iškovoti Europos taurę. Po to vėl išvažiavau dirbti į Maskvą, tik šįkart tapau „Dinamo“ komandos vyriausiuoju treneriu. Dar buvau Lietuvos jaunimo rinktinės vyriausiasis treneris: su jauniais laimėjome antrą vietą Europos čempionate. Dirbau Lietuvos moterų krepšinio rinktinėje bei Vilniaus „Teo“ moterų komandoje.
Be viso to, kad dirbau treneriu, lygiagrečiai sau buvau išsikėlęs uždavinį, kad turiu neatsilikti ir akademinėje veikloje. Visada užsukdavau į Lietuvos edukologijos universitetą, kur rinkdavau ir analizuodavau medžiagą, spausdindavau straipsnius, apskritai esu publikavęs nemažai mokslinių darbų: išleidau mokslo monografiją ‚,Krepšininkų rengimas“, o prestižinėje „Taylor and Francis Group“ leidykloje publikavau kelis knygų skyrius.
Žinojau, kad anksčiau ar vėliau mano gyvenimas keisis, nes siekiau būti drauge su šeima ir mokyti kitus tapti treneriais bei fizinio ugdymo pedagogais, ką dabar ir darau – esu Vytauto didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorius. Nemažai metų dirbu su didžiausia ir pagal rezultatus geriausia Lietuvoje Sostinės krepšinio mokykla, kurioje yra didelis trenerių, vaikų ir tėvų, administracijos kolektyvas, sporto klausimai čia yra svarbūs ir aktualūs, todėl visuomet jaučiuosi reikalingas.
R. Paulauskas / D. Aukštuolio nuotr.
Dar viena, bet jau laisvalaikio veikla yra ekspertavimas varžybose bei žiniasklaidoje. Tai pat mėgstu aktyvią sportinę veiklą: domiuosi plaukimu, važinėjimu kalnų dviračiu, kalnų slidinėjimu bei lauko tenisu.
Papasakokite, su kokiais sunkumais susidūrėte savo karjeroje, ar visuomet viskas klostėsi kaip „sviestu patepta“?
Trenerio darbas ir gyvenimas yra labai permainingas. Kada tu įdedi daug darbo, dvasinių ir fizinių jėgų, pralaimėjus svarbiausias kovas būna apmaudu, bet judėti į priekį mane traukė meilė pačiam procesui – mane įtraukė tai, ką aš dariau. Yra geras posakis: jei tu pasirenki tai, kas tau patinka, tau nereikia dirbti, nes tu mėgaujiesi tuo, ką darai.
Bet, žinoma, karjeroje buvo ir sunkumų: nutrauktos sutartys, neišmokėti atlyginimai, didžiulė konkurencija trenerių darbo rinkoje, nuolatinis psichologinis spaudimas ir panašiai. Tą patiria dauguma trenerių ir kai kuriems tenka spręsti, ką daryti toliau. Visgi sunku būdavo tada, kai reikėdavo be pertraukos dirbti 12 mėnesių: didžiąją laiko dalį atiduoti klubui ir vasaras praleisti rinktinėje. Toks trenerio darbas nualina fiziškai ir emociškai. Kaip sakiau, ši sritis turi patikti, žmogus turi būti visiškai pasinėręs ir atsidavęs, dėl to kenčia šeima – ji negauna tiek dėmesio, kiek turėtų. Aš dirbdavau 24 valandas per dieną ir mano maži vaikai man dažnai sakydavo: „Mes tavęs klausėm, o tu ir vėl mūsų negirdėjai“. Bet tai pasikeitė – sąmoningai pasitraukiau iš trenerio pareigų ir dėl to nei kiek nesigailiu, o už patirtį ir išmoktas pamokas esu labai dėkingas savo likimui.
Esate VTDK kardio ir jėgos lavinimo treneris, papasakokite apie šio sporto naudą žmogui.
Nauda yra visapusiška ir tai įrodo paprasta statistika. Per COVID -19 pandemiją Lietuvoje mirė apie 60 žmonių, o nuo širdies ir kraujagyslių ligų, kurių rizikos veiksniai yra mažas fizinis aktyvumas, žalingi įpročiai: alkoholis, nikotinas, narkotikai, per didelis kaloringo maisto vartojimas, per metus miršta virš 20 000 žmonių. Ir aš matau, kad aktyvios ir reguliarios fizinės veiklos mums gali padėti šias problemas spręsti – mažinant mirčių skaičių 3 ar net 4 kartus.
VTDK treniruoklių salė / D. Aukštuolio nuotr.
Antras dalykas, fizinis aktyvumas yra puiki mūsų vaikų ir jaunimo fizinio vystymosi priemonė. Sportuojantys vaikai išvengia laikysenos sutrikimų, grūdinasi, ugdo charakterį bei sprendžia nutukimo problemas, kurios pasaulyje jau tapo labai aktualios. Žaidžiant, sportuojant, galima labai daug ko išmokti, pabendrauti bei pamatyti pasaulio.
Kaip vertinate VTDK treniruoklių salės idėją ir jose vykstančius užsiėmimus?
Idėja puiki. Aš esu už tokias geras inciatyvas ir už tai, kad žmonės ne tik turi kur sportuot, bet ir žino, kaip sportuoti. Todėl gerai ir tai, kad užsiėmimai vyksta su treneriais. Geras sporto specialistas gali patarti, kokius pratimus ir kaip atlikti bei padėti sportą paversti visapusiškai naudingu, o ne rutina ar sunkiu darbu.
VTDK treniruoklių salė – Sporto rėmimo fondo lėšomis finansuojamas sporto projektas Nr. SRF-SIĮ-2019-1-0185 „Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos treniruoklių salės įrengimas ir studentų fizinės veiklos aktyvumo didinimas“, kurio metu studentai galės ne tik sportuoti savarankiškai, bet ir dalyvauti grupinėse treniruotėse su profesionaliais treneriais.
Nori perspektyvios ateities? Prisijunk prie draugiškos bei profesionalios VTDK bendruomenės JAU DABAR, nes #ČiaHobisVirstaProfesija. Daugiau informacijos čia.
