Kas trukdo Lietuvos studentams būti vieningiems? Pinigų, laiko stoka bendrauti, bendro forumo, tinklalapio nebuvimas ar tiesiog interesų skirtumas? Turime išties didelę valstybinių ir nevalstybinių aukštųjų mokyklų įvairovę, gausybę spalvingų studentų, studijuojančių beveik visas įmanomas specialybes. Tik bėda ta, kad mažoje šalyje rausiamės į dar siauresnį savą urvelį, kur kiekvienas universitetas tampa lyg atskira provincija, kurios gyventojai verda savo balzganame skystyje ir teigia, kad kitų universitetų viralas dar juodesnis. Toks kvailas ir niekam nenaudingas savo mokymo įstaigos kvazipatriotizmas tik dar labiau gilina atskirtį ir nesusikalbėjimą, svetimumo jausmą tarp skirtingų aukštųjų mokyklų auklėtinių.
Nerašytas šūkis „Žemink kitą ir aukštink save“ atėjęs iš gilesnių visuomenės gyvenimo klodų, iš kasdienybės, iš mokyklos laikų (net ir dabar pirmaujame Europoje pagal patyčių skaičių mokykloje), iš neapykantos gretimam kaimui. Užuot objektyviai žvelgę į universitetų privalumus ir trūkumus, tvirtai argumentavę, giriame savąjį universitetą ir pilame pamazgas ant kitų– gal iš pavydo, kad nepavyko įstoti ten, kur norėjome, gal iš nevisavertiškumo komplekso, arba paprasčiausiai iš ore nuolat tvyrančio ir neišlieto, nepaaiškinamo pykčio, įtampos ir visokeriopos frustracijos. Atrodo, kad nėra geresnės žinios vieniems aukštosios mokyklos studentams apie skandalą kitoje, paviešintas vidines problemas. Tuomet liejasi laisvai piktdžiugiški komentarai internete ir iš lūpų į lūpas keliauja pasididžiavimas, kad „štai, kokie jie purvu apskretę, o čia, pas mus, viskas gerai“, o gal tik patogu įsivaizduoti ir apgaudinėti save, kad gerai.
Kai Lietuvoje jokia institucija nevykdo aukštųjų mokyklų reitingavimo ir neturime neginčijamų duomenų apie studijų kokybę konkrečiame universitete, lieka tik tuščiai polemizuoti. Kol Šiaulių universiteto (ŠU) studentai atkakliai teigs, kad niekuo nenusileidžia kauniečiams ir vilniečiams, o Vilniaus universiteto (VU) auklėtiniai žiūrės į visus iš aukšto ir atvirai žemins visais kanalais kolegas iš kitur, tol tik pasvajoti galėsime apie tvirtą, vieningą Lietuvos studentiją. O reikėtų visai nedaug: žiupsnelio savikritikos ir išguiti iš savo galvos įsitikinimą, kad mano kiemas geriausias, o kitus galima kad ir su musėmis maišyti. Kaip juokingai turėtų atrodyti užsienio stebėtojui vos ne kiekvieno Lietuvos universiteto pagyrūniškos deklaracijos apie turimą iliuzinį gėrį ir mūsų pačių tarpusavio pykčiai, kai nė vienas Lietuvos universitetas nepatenka tarp 500 geriausiųjų pasaulyje. Tad kur jūs matote prestižinį universitetą Lietuvoje?
Tarpusavio nekonstruktyvūs disputai toliau gniuždys mus, jeigu nesuprasime pagaliau, kad mūsų, jaunimo, jėga slypi tik vienybėje. Praėjusį mėnesį į piketą palaikyti klaipėdiečių kovoje dėl naujo auditorijų komplekso galimo nugriovimo atvyko vos keli studentų autobusai iš visos Lietuvos. Studentija net nebuvo informuota apie galimybę vykti ir išreikšti savo solidarumą. Matyt, studentų atstovybės nusprendė, kad nėra ko vargintis – pakaks ir SA narių klikos pusiauturistinės kelionės į pajūrį. Tuo tarpu neseni danų studentų protestai dėl Jaunimo centro likvidavimo baigėsi masinėmis riaušėmis. Gal ir jie nieko nepasieks, gal vandalizmas nėra sektinas pavyzdys, bet apie juos informacija pasklido po viso pasaulio žinių agentūras, jie pasiekė savo – dėmesys atkreiptas. O ką padarėme mes?
Šaltinis: www.savas.lt
