Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnai, minėdami vieną reikšmingiausių valstybės švenčių, jau keturioliktus metus Kovo 11-ąją pasitiko ant Stalo kalno budėdami prie Nepriklausomybės laužo.
Akademijos viršininkas brg. gen. Almantas Leika, užkurdamas laužą, sakė tikintis, kad daugiau Nepriklausomybės atkurti nebereikės: „Širdyse liepsnojanti ištikimybė Lietuvai ir nepalaužiama kovos dvasia, iš kartos į kartą perduodama kartu su mūsų istorijos pamokomis, neleis atiduoti tėvų žemės atėjūnams“, – tvirtino karininkas.
1990 m. kovo 11-ąją Jono Žemaičio–Vytauto kova, kurią jis vedė devynerius metus, baigėsi Lietuvos pergale prieš blogio imperiją. Po pusės amžiaus lietuviai sugebėjo laimėti kovą ir tapti laisvi, nepriklausomi, ištikimi savo šalies piliečiai. Todėl susitikę ant Stalo kalno kariūnai ir jų draugai turėjo, ką švęsti ir kuo didžiuotis.
Kariūnai ėmėsi iniciatyvos ir sukvietė gausų būrį bendraminčių, neabejingų Tėvynės istorijai, nūdienai ir ateičiai. Pergalę visi šventė su šokiais ir dainomis, nepaisydami darganos ir sniego, pasišildydami arbatos puodeliu ir nuoširdžiais pokalbiais su Lietuvos nepriklausomybės akto signatare Nijole Oželyte, Ukrainos pasipriešinimą remiančia organizacija „Mėlyna ir geltona“ ir jos lyderiu Jonu Ohmanu, visuomeninio projekto „Locked N‘ Loaded“ nariais ir kitais Lietuvos piliečiais, vertinančiais jos nepriklausomybę.
Visi dainavo kartu su Andriumi Mamontovu, kariūnų grupe „Vytis“, Karo akademijos choru „Kariūnas“ ir kitų universitetų chorais „Carmina bellum“, „Gabija“, „ARTyn“, muzikos grupėmis „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, „Ugniavijas“, „Ironvytas“, „Velvet“ ir kt.
Vakarui išskirtinumo suteikė šventinis ugnies šou, karininkų ir kariūnų jėgų varžytuvės traukiant virvę.
Eimanto Genio nuotrauka
