„Dabar smagu viską, kas įvyko studijuojant Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, prisiminti“, – sako šaulė Vytautė Kupčiūnaitė, kuri, kaip ir kiti absolventai, 2022 m. liepos mėnesį prisiekė tarnauti Lietuvos valstybei ir, gavusi pirmąjį karininko – leitenanto – laipsnį, pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Mergina prisimena ketverius Akademijoje praleistus metus ir laiką Lietuvos šaulių sąjungoje, renkantis profesiją ir, kaip ji pati sako, gyvenimo būdą, nes tai yra kelias, kuriuo eiti ją įpareigoja kario ir šaulio priesaika.

Pažintis su Karo akademija prasidėjo Šaulių sąjungoje

„Esu kaunietė ir priklausau Vytauto Didžiojo šaulių (Kauno apskr.) 2-ajai rinktinei. Šaulio priesaiką daviau, kai suėjo 18 metų. Tačiau į šaulių veiklą įsitraukiau nuo 16-os, – pirmaisiais įspūdžiais dalijasi Vytautė. Tada draugų kompanijoje susipažino su šauliu ir jo pasakojimai apie šaulių veiklą ją „užkabino“. – Mane nusivedė į susitikimą su jais, susidomėjau – taip viskas ir prasidėjo. Daug laiko tada skyriau šauliams – jų renginiams, stovykloms, pratyboms, rikiuotėms, paskaitoms ir pan. Tuomet greitai gavau pareigas – tapau būrio vade – ir, galima sakyti, pirmą „šaltą dušą“ – turėjau suprasti, kas yra būrio vadas. Man šios pareigos patiko, nors, aišku, atsakomybės buvo nemažai, nes turėjau būti atsakinga už trisdešimties 14–16 m. paauglių būrį.“

„Tarp šaulių svarbus yra bendravimas ir komandinis darbas, o tada jau įgyji vadovavimo įgūdžių. Todėl drąsiai galiu sakyti, kad pradiniai lyderystės įgūdžiai susiformavo būtent Šaulių sąjungoje, – paaiškina karininkė. – Ši patirtis man – tai labai daug ir karčios, ir nekarčios patirties, išmoktų pamokų.“

Kalbėdama apie šaulių veiklą, Vytautė sako, kad tokiu būdu susipažino ir su Karo akademija, nes iki tol nieko apie ją nežinojo: „Pagalvojau, kad čia noriu būti – studijuoti, nes karyba, t. y. pratybos miške, darbas komandoje ir pan., mane „vežė“. Tai supratau priklausydama Šaulių sąjungai.“

Pravertė šaulio įgūdžiai

Vytautė tik patvirtina, kad pirmasis semestras jai, kaip kariūnei, buvo gana panašus į veiklą Šaulių sąjungoje, todėl buvo lengviau adaptuotis, prisitaikyti prie kariūnų studijų ritmo. Paklausta, ar bendrakursiams tada nereikėjo jos, turinčios karinės patirties, patarimų, mergina atsako jau kaip šaulė: „Jeigu pamatai, kad gali padėti, žinoma, pasakai ir patari, bet per daug nelendi. Šiaip šauliai tokiu atveju paprastai neperša savo nuomonės.“

Nepiršo savo nuomonės ji, kaip pasakoja, ir būdama kariūne susitikusi su jaunaisiais šauliais, kuriems teko pristatyti Lietuvos karo akademiją: „Trečiame kurse mes, kariūnai, kurie esame ir šauliai, dalyvavome šaulių stovyklose. Aš dalyvavau Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago rinktinės stovykloje. Ten pasakojau apie studijas. Bet kartu man buvo malonu vėl susitikti su savo rinktinės šauliais. Susirinko tie patys žmonės, tie patys vadai, todėl buvo labai smagu viską prisiminti. Džiaugiuosi, kad, kai tik galime, mes, šauliai, pasimatome.“

Svarbiausia – nepasiduoti

Kalbėdama apie ketverius Karo akademijoje praleistus metus, mergina jų nevertina – buvo jie geri ar blogi, lengvi ar sunkūs: „Ir nežadu to daryti, nes negaliu palyginti, juk kitur nesimokiau. Kiti studentai sako: „Oi, kaip pas mus sunku“, bet suprantu, kad kiekviena specialybė turi savo pliusų ir minusų.“

Ir Vytautė iš karto priduria: „Bet mes turime baigti universitetines studijas ir karinio rengimo programą. To kitur nėra. Lietuvos karo akademijoje mokaisi karybos ir tampi karininku, o kartu įgyji ir aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Bakalauro diplomas reikalingas, nes parodo, kad įgijai ne tik karybos žinių.“

Pasak jos, į šią aukštąją mokyklą įstojęs jaunas žmogus visų pirma turi būti pasiruošęs kariniam rengimui ir to norėti, o tada ir nepasiduoti: „Pirmame kurse, taip, būna sunku, bet aš čia nematau nieko blogo. Pradžia juk yra adaptacija. Aišku, būna sunkių akimirkų ir vėliau. Bet sau pasakai: tu čia pati atėjai, niekas tavęs nevertė, todėl susiimk. Kai kada nepasiseka, bet savęs „nepaleidi“ ir eini į priekį. Juo labiau kad pirmame kurse duodi kario priesaiką, todėl viską mesti be svarių priežasčių, imti ir išeiti būtų gėda.“

Vytautė prisimena, kad reikėjo ne kartą prisitaikyti ir jai. „Skirtingai nuo kitų studentų, kariūnai mokosi ir gyvena toje pačioje teritorijoje, – paaiškina mergina. – Čia labai gerai, nes už tai tu nieko nemoki, gauni aprangą, maitinimą ir kitų dalykų, dar stipendiją, gali sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Bet yra taisyklės, ir turi jų laikytis. Pavyzdžiui, kada panorėjęs, iš Akademijos neišeisi. Aišku, iš pradžių būna nelengva. Bet išmoksti su viskuo susitaikyti. Suprantama, kai baigę Akademiją išeinam tarnauti į skirtą Lietuvos kariuomenės dalinį, vėl laukia adaptacija, vėl reikia priprasti prie naujos aplinkos.“

Kas buvo lengviausia ir patiko Karo akademijoje?

„Žinoma, karinis rengimas buvo įdomiausia dalis, – nedvejodama atsako absolventė. – Manau, tai, ką gavome per šiuos ketverius metus, yra patikimas ateities karjeros pamatas. Ką mums davė instruktoriai? Labai daug. Jiems reiškiu didelę pagarbą, kad savo žinias ir patirtį perduoda kariūnams. O kiek įsisaviname, jau nuo mūsų pačių kaip asmenybių ir karių priklauso. Aš visada stengiausi klausyti ir sužinoti kuo daugiau.

Visada prisiminsiu vieno instruktoriaus žodžius, pasakytus baigus labai intensyvų šaudymo vadovo kursą, kai paskutinę dieną atsisėdusi pasiskundžiau: „Kaip sunku!“ O jis man atsakė: „Žinai, po šio kurso galėsi atsistoti prie bankomato, pasiimti stipendijos pinigus ir jaustis jų verta. Jūs iš tikrųjų dabar viską idealiai padarėte.“

Baigusi studijas Vytautė jaučiasi viską padariusi, kad taptų karininke. Norėtų eiti pėstininkų būrio vado pareigas: „Manau, mano viena stipriųjų savybių yra gebėjimas bendrauti, komunikuoti su kitais žmonėmis. Man tai patinka ir įdomu.“

Kodėl naudinga būti Šaulių sąjungos nariu?

Vytautė patvirtina, įdomios ir naudingos veiklos Lietuvos šaulių sąjungoje patirties ji jau turėjo prieš stodama į Lietuvos karo akademiją. „Dažniausiai į Akademiją stoja Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnavę asmenys arba šauliai. Retai, bet būna, kad čia įstoja su kariuomene nesusidūręs žmogus. O šauliams kariuomenė pažįstama, nes jų instruktoriai – aukšto lygio profesionalai, stovyklos ir užsiėmimai jų metu organizuojami kaip, pavyzdžiui, šauktinių pratybos per devynis tarnybos mėnesius. Dėl to jie irgi geriau įsivaizduoja, kas yra kariuomenė, ko galima tikėtis joje tarnaujant ir studijuojant Karo akademijoje“, – sako mergina.

Geri draugai padeda pasirinkti

Absolventė, prisimindama, kaip rinkosi karininko profesiją, džiaugiasi, kad visų pirma pasirinko Šaulių sąjungą, o joje – draugus. „Man jie paaiškino ir padėjo suprasti, kas yra istorija, pilietiškumas ir kokia mūsų, kaip piliečių, pareiga, kaip turime vieni su kitais bendrauti ir pan.

Tikiu, kad jauniems žmonėms tinkami draugai padeda pasirinkti tinkamą gyvenimo kelią. Todėl esu įsitikinusi, kad Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija buvo mano teisingai pasirinktas kelias.“

Norintys tapti karininkais, kviečiami rinktis studijas Lietuvos karo akademijoje. Kandidatų atranka jau prasidėjusi ir registruotis į ją galima tiesiogiai Akademijos interneto svetainėje, stojantiesiems skirtoje rubrikoje „Nuolatinės bakalauro studijos“ (www.lka.lt/nuolatines-bakalauro-studijos).

LŠS žurnalas „Trimitas“

Eimanto Genio nuotrauka