„Keliaukite savo svajonių link ir būkite optimistiški“, – sako dr. T. Koržinskas ir dalijasi, kaip jam pavyksta derinti darbą dviejose šalyse, kokia buvo jo kelionė iki dabartinio profesinio pripažinimo, kokias pamokas teko išmokti ir ko jis norėtų visiems palinkėti šventiniu laikotarpiu.

- Sakykite, kodėl toks pasirinkimas ir ar ne per sunku dirbti dviejose šalyse?

- Žinote, kai praleidi Vokietijoje daugiau kaip penkiolika metų, ten mokaisi, dirbi, bendrauji su vokiečiais, tu kaip ir prarandi dalį lietuviško identiteto. Grįžęs į Lietuvą supranti, kad nemažai to, kas ten turėjo ypatingą reikšmę, čia nelabai tinka. Gal iš pradžių bandai įdiegti tai, ką išmokai, tiek bendravimo, tiek darbo prasme, tačiau supranti, kad tikriausiai tam yra per anksti. 

Aišku, dabar, po grįžimo praėjus dešimčiai metų, ir Lietuvoje daug kas pasikeitė į gerąją pusę. Mūsų klinikoje Klaipėdoje aš nebesu vienas „užsienietis“. Pas mus dirba periodontologė, baigusi studijas Turino universitete, Italijoje, o dabar ten ir dėstanti. Turime mikrochirurginės endodontijos specialistę, kuri įgijo išsilavinimą prestižiškiausiame JAV Pensilvanijos universitete. Komanda yra puiki, ir jeigu visi nuvyktume, kad ir į tą patį Berlyną dirbti kartu, manau, greitai įgytume žinomumą ir pripažinimą. Visgi, prieš dešimtmetį skirtumas buvo didelis. Čia buvau kaip naujas žmogus ir turėjau viską įrodinėti savo darbu.

- Jūs baigėte Greifsvaldo universitetą Vokietijoje?

- Tikrai taip. Iš karto po studijų baigimo dr. Diether‘is Reusch‘as, turbūt vienas žinomiausių funkcinės rekonstrukcinės ir estetinės odontologijos specialistų, mane pakvietė dirbti į privačią savo praktiką bei dėstyti privačiame tęstinių mokymų institute. Tai buvo labai įdomūs metai. Institutas buvo mažame kaimelyje. O Vokietijoje, kaip žinome, kiekviename kaime yra po pilį, taigi ir mano gyvenamaja vieta tapo Westerburg‘o pilis. 

Aš gyvenau antrame pilies aukšte, pirmajame buvo restoranas, trečiajame – menės, tapusios konferencijų salėmis, kuriose vyko mokymai, o ketvirtajame aukšte buvo įrengti gydymo kabinetai, operacinė, laboratorija. Buvau muštruojamas vokiška tvarka, kurios auksinė taisyklė – viskam turi būti tikslus ir tvirtas pagrindas. Mano šefas mėgdavo kartoti: ,,Iš kiaulės ausies šilkinės piniginės nepasiūsi“. Taigi, turėjau dirbti ir stengtis, kad nuo pat paciento atėjimo į kliniką viskas būtų atlikta aukščiausiu lygiu. 

- Tame kaime ir praleidote visus penkiolika metų?

- Ne, Westerburg‘e praleidau šešerius metus. Kaip sakiau, tai buvo privatus tobulinimosi institutas, kuriame kiekvieną savaitgalį vykdavo įvairūs kursai, suvažiuodavo patys žinomiausi specialistai. Į kliniką kreipdavosi žinomi Vokietijos žmonės. Teko gydyti dantis ne vienam žymiam visuomenės atstovui, kuriuos vėliau matydavau žurnalo viršeliuose ar televizijos laidose. Vėliau teko vadovauti žymios Kiolno klinikos protezavimo padaliniui, mokytis, po to – dėstyti Frankfurto universiteto veido žandikaulių chirurgijos katedroje.

- 2014 metais visgi grįžote į Lietuvą, kas pastūmėjo tokio sprendimo link?

- Galbūt nuo per daug įtempto darbo pablogėjo sveikata, o diagnozė nebuvo guodžianti. Kadangi antros pusės neturėjau, grįžau pas tėvus į Palangą. Prireikė pusmečio, kad liga pasitrauktų. Nors galbūt ir keista, padėjo netradicinis gydymas - ajurveda ir dr. Partap‘as Chauhan‘as, kuriam iki šiol esu dėkingas. Na, ir, aišku, tėvynės oras prisidėjo...

- Dabar dirbate ir Charite universitetinėse klinikose Berlyne?

- Taip. Rezidentai, doktorantai, studentai užima didžiąją dalį laiko. Daug jo skiriu ir moksliniam tiriamajam darbui. Ir nors Chat GPT jaunosios kartos būsimų kolegų tarpe dažnai yra prioretizuojamas kaip žinių šaltinis, tačiau jis nepakeis gero pagrindo, padėto žinomiausių savo srities specialistų. Dirbtinis intelektas, nors ir plačiai naudojamas kaip pagalbininkas, intelektualinio ir manualinio darbo iš odontologų tikrai dar ilgai neperims.

Kodėl ten dėstau? Pirmiausia todėl, kad  mano specializacijos odontologų Vokietijoje vos kelios saujos, todėl dalintis žiniomis su dideliu entuziazmu buvau pakviestas katedros vadovo. Antra, tai – gyvos, pastoviai atsinaujinančios žinios. Daugelis konferencijose pristatomų naujienų – tai idėjos, gimusios ir ištirtos keleriais metais anksčiau nei jas išgirsta plačioji odontologų bendruomenė. Būtent moksliniai tyrimai, inovacijos, gimstančios universitete bendradarbiaujant su įvairiausiais institutais, industrijos partneriais, vėliau virstančios praktiškai pritaikomomis žiniomis, yra svarbi motyvacija tirti, dalintis žiniomis, kurti.

- Koks jūsų laisvalaikis? Ar apskritai jo turite?

- Tikiu, jog harmoningas balansas tarp laisvalaikio ir darbo leidžia pasiekti žymiai geresnių rezultatų gyvenime. Vienas iš įdomesnių mano pomėgių – operinis dainavimas. Kartą Ispanijoje įsilinksminome ir užtraukiau žinomos operos ariją. Be gausių aplodismentų sulaukiau net prašymų pasirašyti – tikriausiai mane sumaišė su kokiu nors operos maestro. Tai yra gerbiamo profesoriaus ir mano mokytojo Vladimiro Prudnikovo nuopelnas. Kol kas dainuoju tik gamindamas sau ar draugams – valgio gaminimas yra kitas mano pomėgis ir jį aš išmanau tikrai ne prasčiau nei odontologiją. Na, ir kartais prasijodinėju ant arkliuko. Aišku, aš jam šiek tiek sunkokas, bet sutariame puikiai.

- O kokių ateities planų turite?

- Prisimenu vieną skaitytą frazę, teigiančią, jog jeigu gyveni tik dėl savęs, reiškia, tu negyveni visai. Todėl ir toliau planuoju savo laiką dedikuoti odontologijai, tiek praktiškai pritaikydamas savo žinias klinikinėje praktikoje, tiek prisidėdamas prie odontologijos mokslo.  Na, o šiuo kalėdiniu laikotarpiu visiems linkiu neprarasti savo identiteto atsiduodant vien tik darbui. Visuomet siekite savo svajonių – kad ir koks sudėtingas kartais atrodo gyvenimas, jis visuomet neša daug grožio. Mano manymu, blogiausia žmogaus savybė yra pesimizmas, tad būkime laimingi ir optimistiški šiais ir ateinančiais metais.