Kada prieinama prie kraštutinumų? (V. Krėvė, J. Savickis)
Kraštutinumai yra suvokiami kaip ribos, kurias peržengus, laukia nemalonios pasekmės. Nuo mažens yra skatinama jų nesiekti, bandyti balansuoti ir atrasti aukso vidurį, kuris leis gyventi moralų, tačiau ne nuolankų gyvenimą. Deja, dėl kiekvieno žmogaus individualumo suformuotos pasaulėžiūros nemažai individų priima sprendimą, jog palaiko radikalumą, greta jo esančias idėjas, o kartais aplinkybės lemia nesąmoningą ir irracionalų priėjimą prie kraštutinumų. Tad kyla klausimas, kada dar žmogus prieina prie jų?
Individas, siekdamas gerovės visuomenei, kartais prieina prie kraštutinumų. Galima įžvelgti ironiją, jog gėrio siekis tiek sau, tiek kitiems neretai lemia išsivysčiusį radikalumą. Tačiau prisiminkime lietuvių disidentą Romą Kalantą ir jo aistringą siekį išlaisvinti tėvynę, tačiau radikalus poelgis – susideginimas – viską paverčia kontroversišku įvykiu. Suvokiama, kad dėl savo tautos žmogus gali padaryti bet ką, tačiau tuo pačiu metu mes prarandame jį, jo laisvės trokštantį balsą ir dvasią. Priėjimas prie kraštutinumų dažniausiai kyla dėl sudėtingo individo gyvenimo, skaudžių patirčių ar suformuotų moralinių vertybių bei požiūrio į pasaulį.
Lietuvių rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius buvo pašalintas iš Vilniaus dvasinės seminarijos, tai pažeidė jo ambicijas ir santykius su namiškiais. Artimųjų priekaištai sukėlė amžinos kaltės ir pasaulio neteisingumo jausmą. Šio XX amžiaus pirmosios pusės neoromantinės literatūros krypties atstovo kūriniuose ir vaizduojamas įskaudinto, atstumto, vienišo žmogaus paveikslas, išryškinamos valdovo ir žmogaus psichologinės prieštaros. Dramos „Skirgaila“ pagrindinio veikėjo išgyvenamą vidinį konfliktą paaštrina Lietuvos situacija XVI amžiuje: didelis atotrūkis nuo Europos šalių, o, svarbiausia, vis dar išpažįstama pagonybė. Valdovas turi pasirinkti tarp kraštutinumų – jis, atitrūkęs nuo pagoniškosios epochos, bet krikščionybės dar nesupratęs, blaškosi ir kenčia dėl savo dvilypumo. Jis nori išlaikyti Lietuvos vieningumą, apsaugoti jos žemes ir nuo lenkų, ir nuo vokiečių pasikėsinimų, bet kaimynų intrigos braunasi iš visų pusių, nebėra stipraus ir gilaus tikėjimo: visur netikrumas, kryžkelės, svyravimai.
Veltui vaidila priekaištauja ir stengiasi atgaivinti senąją dvasią, o katalikų vienuolis bando gyvenimą palenkti krikščioniškiesiems meilės ir teisingumo principams. Viršų ima laukiniai valdymo ir aistros instinktai. Skirgailos paveikslas atspindi žmogų, ieškantį išeities, bet nežinantį, kaip tai pasiekti: „Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Aš norėtau panaikinti visa, kas yra pikta, ir nežinau, kaip.“
Taip pat viltį mylėti ir būti mylimam jis pats sugriauna, kai pasielgia radikaliai ir dramatiškai – įkalina mylimą moterį Oną Duonutę, nes mano, jog tai vienintelė išeitis išlaikyti brangų žmogų šalia savęs. Tačiau užsimezgusi tikroji Onos ir Kelerio meilė įskaudina Skirgailą ir merginos gelbėtoją jis užkasa gyvą. Skirgaila neįveikia vertybių krizės: neranda kelio Lietuvai, nesuvienija – pralaimi kaip valdovas. Užkasęs Kelerį, pralaimi kaip žmogus – kerštas, žiaurumas sunaikina žmogiškąją prigimtį. Tad kartais, siekdamas gerovės kitiems, individas nesugeba suderinti asmens ir visuomenės poreikių, o tai priveda prie kraštutinumų, moralinio asmenybės nuopuolio.
Kita vertus, kartais prieinama prie kraštutinumų, kai žmogus siekia gerovės vien sau. Be abejonių, tokie tikslai atskleidžia jau įvykusį moralinį asmenybės nuopuolį. Jurgis Savickis – XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių prozos atnaujintojas, moderniosios literatūros kūrėjas – savo kūriniuose išryškina tai, kas yra nesąmoninga, irracionalu ir valios bei proto nekontroliuojama. Tačiau jis pasitelkia meninę priemonę – ironiją, kuri naudojama kaip žmogaus ydų kritikos priemonė. Jo kūrybai įtaką darė platus vakarietiškas akiratis, miestietiška gyvenimo patirtis, o pats rašytojas – aristokratiškos prigimties, visapusiškai išsilavinęs. Tad jis puikiai suvokia ribą tarp žmonių, valdomų prigimties, ir moralių individų. Rašytojas novelėje „Ad Astra“ vaizduoja ūkininką Dalbą, norintį savo ūkyje padaryti reformą. Jis nusprendė, kad gera darbų pradžia bus nuskandinti savo šunį. Tokio kraštutinumo pasirinkimas parodo, kad tik degradavęs žmogus skriaudžia silpnesnįjį, kad patirtų pranašumo jausmą, jo keliamą malonumą.
Ironiška, kad vaikų žvilgsniai, Dalbai jau stovint ant apledijusio ežero su šunimi, lėmė didesnę sąžinės graužatį, nei žmonos bandymai atkalbėti, tačiau Dalba juk gėdijasi ne veiksmų, o nesėkmės. Tik tuomet, kai skandinant šunį jis pats įkrenta į eketę ir pradeda skęsti – atsiduria šuns vietoje, galingo ir didingo ūkininko paveikslas dingsta: Dalba prisiekia, kad bus geresnis, eis į bažnyčią, mažiau valgys. Suprantama, kad troškimas pasidaryti moralesniu žmogumi yra desperatiškas ir trumpalaikis. Apskritai, visoje novelėje paryškinama, kad būti išjuoktam yra baisiau nei prarasti žmogiškumą ir prieiti prie kraštutinumų. Tad kai žmogus siekia savanaudiškų tikslų, neretai yra prieinama prie kraštutinumų, tačiau tai lemia asmenybės degradacija, žmogaus menkumas.
Apibendrindama galiu teigti, jog priėjimas prie kraštutinumų yra neretai pastebimas net ir šiuolaikinėje visuomenėje. Būtina paminėti, kad tai lemia suformuotas požiūris į pasaulį, įdiegtos moralinės vertybės, skaudūs išgyvenimai. Pavyzdžiui, kartais individas, išgyvenantis aštrų vidinį konfliktą dėl kitų ir savo gerovės, prieina prie kraštutinumų ir pamina moralines vertybes, įvyksta asmenybės nuopuolis. Kita vertus, dažnai jau degradavęs individas prieina prie kraštutinumų, norėdamas dar labiau patenkinti savo asmeninius poreikius, o tai atskleidžia žmogaus prigimties menkumą. Tačiau pastebima, kad ir vienu, ir kitu atveju žmogus, priėmęs tokį sprendimą, jaučiasi vienišas ir sutrikęs.
Viktorija Maneikytė
