Praėjo beveik du mėnesiai nuo tada, kai studentė iš Ukrainos Tetjana Moskalenka apsigyveno Vilniuje. Mykolo Romerio universiteto psichologijos studentė nuo ankstyvo amžiaus žinojo, kad nori studijuoti psichologiją. Jos motina, anglų kalbos mokytoja, padėjo lavinti anglų kalbos įgūdžius, tačiau Tetjana nebuvo pasiruošusi staiga išvykti iš gimtosios Ukrainos. Merginai teko tai padaryti vasarį, praėjus vos dienai nuo karo pradžios. Jos šeima pabėgo į Lenkiją, matydama, kaip tankai užtvindė gimtojo Kyjivo gatves. Šiame interviu Tetjana pasakoja apie gyvenimą Lietuvoje ir studijas.
– Tu, tavo mama ir broliai bei seserys gyvenote Lenkijoje. Kodėl nusprendei studijuoti Lietuvoje?
– Pasirinkau Mykolo Romerio universitetą, nes man patiko čia siūloma psichologijos studijų programa. Ji labai įdomi. Dar tik prasidėjo rudens semestras, o aš jau nekantriai laukiu kito. Dėstytojai nuostabūs. Man labai patinka doc. dr. Antano Valantino psichologijos paskaitos ir jo įvadas į bendrąją psichologiją. Akivaizdu, kad jam patinka jo dalykas, dėsto jį su užsidegimu. Nekantriai laukiu kitos paskaitos! Taip pat gerai, kad Lietuva arti Lenkijos. Galiu praleisti laisvadienius su šeima ir lengvai grįžti į universitetą. Man patinka Vilniaus klimatas, panašus į Ukrainos.
– Iš kur sužinojai apie Mykolo Romerio universitetą?
– Susidarau tinklalapį, kuriame surašyta daug universitetų ir studijų programų. Aš pradėjau naršyti ir priėjusi Mykolo Romerio universitetą radau psichologijos studijų programą anglų kalba. Kol kas universitetas neapmokestina studijų studentams iš Ukrainos, kurie išlaiko aukštą pažymių vidurkį. Pateikiau paraišką į MRU ir po atrankos buvau priimta, gavau informaciją, kad dėl to, jog esu ukrainietė, ir dėl karo man nereikės mokėti už studijas. Už jas mokėti tektų, tik jei neišlaikyčiau egzaminų. Stropiai mokysiuosi ir stengsiuosi viską išlaikyti.
– Neseniai, dar šią vasarą, baigei vidurinę mokyklą Ukrainoje. Kaip tau universitetinis gyvenimas Vilniuje?
– Man Mykolo Romerio universitetas patinka dėl savo tarptautiškumo. Čia galiu susipažinti su studentais iš viso pasaulio. Pastatai gražūs ir infrastruktūra palyginti nauja. Biblioteka taip pat nuostabi, čia tiek daug knygų, mokslinių žurnalų ir kitos studijų medžiagos. Gimtinėje biblioteka buvo prastai įrengta ir palyginti maža. MRU biblioteka labai tinkama mokymuisi.
– Lenkijoje gyvenai beveik 6 mėnesius, kurį laiką lankei lenkišką mokyklą. Kokius skirtumus matai tarp Lenkijos ir Lietuvos?
– Lietuva man patinka labiau nei Lenkija, nes Lietuvoje daugiau žmonių kalba rusiškai. Kai buvau Lenkijoje, visą laiką girdėjau tik lenkų kalbą. Čia, Lietuvoje, suprantu, kad esu svečioje šalyje, kai girdžiu lietuvių kalbą. Planuoju išmokti lietuviškai, kad galėčiau susikalbėti su vietiniais. Bet žinau, kad jei ko nors paklausiu vyresnių žmonių rusiškai, jie mane supras. Man patinka gyventi Vilniuje. Gimiau kitos šalies sostinėje – Kyjive. O dabar gyvenu kitos Europos šalies sostinėje. Kai kurios Vilniaus senamiesčio vietos man primena senuosius Ukrainos miestus.
– Ar planuoji kada nors grįžti į Ukrainą?
– Labai sunku atsakyti į šį klausimą. Prieš karą nė nebūčiau pagalvojus apie studijas užsienyje. Dabar esu atviresnė viskam. Žinoma, tikiuosi sugrįžti, jei karas pasibaigs. Norėčiau studijuoti magistrantūrą galbūt Lietuvoje ar kur nors kitur Europoje. Turiu blogų prisiminimų apie vasario 25 dieną, kai karas tik prasidėjo. 5 valandą ryto buvau savo namo rūsyje ir išgirdau stiprų sprogimą. Per žinias pranešė, kad raketos dalis rėžėsi į gretimą namą, šalia mūsų. Namas vis dar stovi, tačiau nebėra langų, jis visas juodas. Deja, tačiau yra žmonių, kurie vis dar gyvena tarp griuvėsių.
– Tavo šeima paliko Kyjivą iškart prasidėjus karui?
– Karas prasidėjo vasario 24 dieną, mes susirinkome daiktus, sukrovėme krepšius į automobilį ir išvažiavome vasario 25 dieną. Tuo momentu negalvoji apie savo namus ar daiktus. Viską, ko reikia, gali sutalpinti į vieną kuprinę. Visa kita nėra taip svarbu. Mums pasisekė, nes netoli Gdynios turime giminių. Žinojome, kad vyksime į Lenkiją, tačiau tai vis tiek buvo varginanti kelionė. Dauguma kelių buvo uždaryta, nuo Kyjivo apie 400 kilometrų važiavome į Ternopilį. Kelionė iki ten truko daugiau nei 20 valandų, iš kurių dvi bandėme ištrūkti iš Kyjivo. Išvažiuodami iš mano gimtojo miesto ant kelio pamatėme tankų koloną. Buvo labai baisu. Kuras taip pat buvo problema, mums jis buvo besibaigiąs. Pusantros valandos stovėjome eilėje, o užsipilti galėjome tik 20 litrų. Iš Ternopilio vykome į Rumuniją, tada Vengriją ir Slovakiją, ir po kokių trijų dienų pasiekėme Lenkiją. Rumunai mums buvo labai geranoriški, dalino vaikams maistą, leido apsistoti savo namuose. Nustebau, kiek daug žmonių norėjo mums, ukrainiečiams, padėti.
– Kaip jautiesi dabar, praėjus šešiems mėnesiams nuo tada, kai palikai Kyjivą?
– Vis dar labai sunku. Man labai liūdna ir pikta dėl to, kas atsitiko. Žinau, kad yra rusų, kurie supranta, kas vyksta. Man labai sunku palikti savo šalį, palikti viską ir bėgti į užsienį. Tačiau dėl karo dabar aš studijuoju Lietuvoje. Tikiuosi, gausiu diplomą šiame Europos universitete. Mes, ukrainiečiai, niekad neprarandame vilties. Mes viliamės... Žinome, kad viskas bus gerai. Mes ukrainiečiai, ir europiečiai mus remia finansiškai, teikia karinę pagalbą ir net pasitinka mus savo šalių pasienyje ir duoda maisto, pastogę. Tai europietiška dvasia. Už tai mes, ukrainiečiai, esame dėkingi.