"Kaip suprantat, kelionės ugdo ne tik keliaujančius, bet ir jų aplinkinius."

Ar jūsų šeima pinigų pervedimui naudoja skaičiuotuvą? Mano naudoja. Vietoj kodų generatoriaus :) Mano išvykos dėka mama išmoko naudotis išmaniuoju (šaunuolė!) ir kodų generatoriumi; dėdė – viberiu, o močiutė jau pradeda atskirti paprastą skaičiuotuvą nuo kodų generatoriaus :) Taigi didelis bučkis visiems, ypač sesei, už tai kad gelbsti mane bet kuriuo metu ir bet kuriuo klausimu. Kaip suprantat, kelionės ugdo ne tik keliaujančius, bet ir jų aplinkinius.

One more special thanks for Roberts – your black luggage is as strong as you are (carrying 35kg from Lithuania to Sydney and all around here). It saved my life! :* Paskutinį kartą viešai džiūgavau dėl gauto būsto. Pasirodo per dvi dienas viskas spėjo apsiversti kelis kartus, bet dabar, galiausiai sėdžiu tuose namuose, Chippendales rajone, ir pradėsiu įsikūrinėti. Vieta labai gera, mano tikslas buvo, kad viską galėčiau pasiekti pėsčiomis (iki operos gal 30min pėsčiomis). Butas erdvus ir visai naujas. Turim du miegamuosius ir vieną living room. Aš gyvensiu su vokiete, kuri atsikraustys po savaitės, kitam kambary jau gyvena prancūzas (deja sakė, kad jis stengiasi pamiršti savo akcentą, tai jau turiu mažiau vilčių, kad pamokys mane kalbos. Bet aš pasistengsiu), ir dar kažkas prisijungs prie jo.

"Bandydama rast wifi užtrukau 1,5h"

Nepaisant šių gerų dalykų, bute neskaitant baldų nėra nieko – indų, patalynės, šluotos ar pan. Kas reiškia papildomas išlaidas, o didžiausios išlaidos bus laiko prasme, nes man vis dar sunku susigaudyt miesto džiunglėse ir dar rasti reikiamas parduotuves. Ir kadangi čia viskas fresh tai wifi gausim tik po 2 savaičių, o man jis mirtinai reikalingas. Vadinasi teks minti bibliotekų, koledžo ir starbuckso slenksčius dažniau nei norėtųsi. Vieną dieną (švenčių metu daug kas uždaryta) turėjau 2h darbo paieškoms online. Bandydama rast wifi užtrukau 1,5h klaidžiodama, vaikščiodama ratais ir atsitrenkdama į uždarytas (mano strategines) wifi vietas. Tooookia silpnumo akimirka, nors kauk.

"Įdomi patirtis buvo pasirašinėjant sutartį su savininke"

Įdomi patirtis buvo pasirašinėjant sutartį su savininke. Ji – jauna azijetė, puikiai kalbanti angliškai, australijos pilietybės. Jos draugas – vokietis (Beje kinai čia išpirkę begales NT). Sutartis kaip ir normali, paminėtos kainos, kad negalima nieko gadinti ir panašiai. Į sutarties laukelį prie vardo ji parašė savo vardą. Nu ir viskas. Vardą. Žinot, kad teko dirbti su NT, aš žinau kaip atrodo sutartis. Pasiūliau jai parašyti bent savo pavardę ir paso numerį ar pan. Ji BAISIAI įsižeidė, apsiputojo ir sakė, kad jei aš ja nepasitikiu tai geriau čia negyvenk… Savo žodyne radau pagarbiausių žodžių paaiškinti kad mano tikslas nėra jos įžeisti, ir kad tiesiog mes taip darom Lietuvoj (visi normalūs žmonės taip daro visam pasauly)… Turėjau keletą akimirkų apsispręst ar eiti į kultūrinį kompromisą (šiuo atveju brangiausią finansiškai, nes jei būčiau apgauta prarasčiau nemažai pinigų). Tai nusprendžiau nusileisti, kadangi (1) buto tikrai labai norėjau, (2) jau turėjau raktą rankoje, (3) tas prancūzas jau buvo įsikraustęs, vadinai jam viskas gerai pavyko, (4) dalį pinigų dariau bankiniu pavedimu, tai bent jau tas būtų kažkaip įrodoma, kad jie man priklauso. Tai tiesiog prisitaikiau ir manau viskas sėkmingai.

 "paskutinę naktį į hostelio kambarį atsikraustė Rodrigas iš Čilės…"

Dar buvo toks vyras, kuris man vakare skambinėjo ir sakė, rašei dėl buto kada ateisi pažiūrėt, kitą dieną skambino vėl. Buvo truputį keista ko jis čia taip trokšta, tai nusprendžiau saugumo sumetimais ten neiti. Beje kalbant apie saugumą, paskutinę naktį į hostelio kambarį atsikraustė Rodrigas iš Čilės, su savo dideliais vyzdžiais. Tą naktį miegojau apsikabinus pasą, o kompą apdėliojau visokiais daikčiukais, kad „netyčia“ jį judinant viskas nukristų ir išbyrėtų garsiai. Best security system ever :)

Vienas iš smagių dalykų hotelyje tai yra virtuvė. Ateini ir supranti, kad ten viso pasaulio virtuvė, t.y. kažkas gamina tailandietišką sriubą, kažkas verda mangus (for some reason), kažkas gamina vegan burgerius. Dauguma, žinoma, valgo makaronus. Ir ne dėl to kad jie mėgsta itališką virtuvę :)  Taip pat keista girdėti iš žmonių, kad mūsų kalba įdomi ar kai kam net graži. Prašo pakalbėti lietuviškai.

"Dauguma, žinoma, valgo makaronus. Ir ne dėl to kad jie mėgsta itališką virtuvę"

Šeštadienį buvo BIG DAY nes „dariau“ didžiausią iki šiol savo kelionę – valanda traukiniu į North Sydney, kur manęs laukė likimo brolis lietuvis. Kaip suprantu tai skaitosi priemiesčiu ir ten išties labai žalia ir gražu, o paukščiai čiulba labai labai garsiai. Vykom pas jo kolegas į party, buvo smagu! Nuo tos dienos pradėjau jaustis „socialiai normali“, nes bendravimas ir visa kita čia vyksta pagal tuos pačius principus. Taip sakant back to normal social life! Ten sužinojau, kad yra toks darbas kaip live model, kas reiškia, kad kažkokiems dailininkams nusirengi ir tave piešia. Ir daug pinigų gauni, ir jokio streso. Čia atsarginis mano planas (mama, juokauju) .Taip pat gavau kelis komplimentus, kad mano anglų kalba labai gera. Jėė! Laukdama autobuso vis dar galovju, kad jis atvažiuos iš kitos pusės…

"..kažkokiems dailininkams nusirengi ir tave piešia. Ir daug pinigų gauni, ir jokio streso."

Bijau kad mano lovoj gyvena vabaliukai… Čia dar nepagrįsta baimė. Bet norėčiau savo lovos. Kai ieškojau būsto nuomai, viena savininkė klausė manęs kaip sekasi ieškoti darbo ir davė kelis patarimus. Pvz. Susitarti dėl susitikimo įdarbinimo agentūroje, kuris turėtų būti nemokamas ir jie surastų man darbo pasiūlymų. Arba imti trumpalaikius darbus, nes už juos moka žymiai daugiau. Reikės pabandyti nes apie tai dar neteko girdėti. Keliems iš jūsų jau esu minėjusi, kad atvykus čia, kai kurie mano pliusai darbo srityje tampa minusais. Tai, kad visad siekiau darbo biure, kur būtų rimtų iššūkių ir užduočių, čia yra minusas todėl, kad visiškai neturiu hospitality patirties, t.y. padavėjos ar rūbų parduotuvės darbuotojos. Ir tikrai SUNKU iš savo CV ištrinti tas savo patirtis, kai anksčiau TAIP STENGEISI gauti ir gerai dirbti rimtą darbą. Kita vertus, tai tik popierius ir patirtis niekur nedingsta, bet morališkai sunku išbraukt tuos tris metus stresinio darbo, siekiant karjeros aukštumų ir pripažinimo.

"O po kiek NE jūs pasiduotumėt?"

Beje dėl pačių darbo paieškų (kol kas kam skyriau tik jau nupasakotą dieną „akropolyje“ ir Oxford streete). Noriu atkreipt jūsų dėmesį į klausimą: „O po kiek NE jūs pasiduotumėt?“ Nes čia, gyveni sau ir kovoji už save, ir NE yra tiesiog ne atsakymas. Nors po kokių 30 aš jau buvau pradedanti tikėti, gal tikrai jie kaip ir sako – prekyba stoja, o visų reikalingų žmonių jau turi. Tada nusprendžiau: NIFIGA :) Tiesą sakant man net išsiruošti eit į tokio darbo paieškas ir tokiu face to face būdu buvo sunku (o kaip žinot namie, darbo paieškos man viena smagiausių pramogų)! Bet kai guli lovoj ir jau žinai, kad reikia keltis ir negali gulėt ilgiau nes kasdien be pajamų eini į minusą, bet negali imt ir atsikelt nes bamės laukia kada galės susidurti akis į akį… Tada laimi tas sprendimas, kuris suteikia daugiau diskomforto. Trumpai tariant – jei labiau bijai sėdėt be $, eini ieškot darbo. Jei labiau bijai ieškot darbo – sėdi be $. Kol situacija ima keistis, nes galiausiai pinigų vistiek reiks. Tai kaip ilgai tampysi liūtą už ūsų (mano atveju – mamą už banko kortelės), priklauso tik nuo to, kaip greit priimsi racionalų sprendimą ir eisi tiesiai baimėms į glėbį.
Kadangi kol kas šventės ir vistiek mažai tikimybės kad akropolyje kažkas nuspręs man pasakmbinti ir samdyti, tai eisiu ryt pas savo kitas baimes – darbintis į kavines. Su tuo CV, kur minėjau, kur nesimato kad dirbau rimtus darbus; bet užtat su drąsa ir patirtimi, kurios įgavau juos dirbdama. Palinkėkit man sėkmės! P.S. Su šventėmis visus su kuriais susisiekti dar nespėja

 

Daugiau informacijos apie studijų programas ir gyvenimą Australijoje galite rasti mūsų tinklalapyje (SPAUSTI ČIA).