Sveiki mažieji skaitytojai, ir jų mamytės, mamytės :)
Atvykau čia antradienio naktį, tad dabar jau trys rimtos dienos čia praleistos. Gal reiktų sakyt dvi su puse nerimo ir pusė laimės – tokia matematika. Didžiulės padėkos siunčiamos į Škotiją, kur draugų draugų draugai mane tiesiog išgelbėjo šitose milžiniško miesto džiunglėse. Galbūt dėl to, kad į tokius tolimus iššūkius ryžtasi vykti tik open-minded lietuviai, čia jie be galo draugiški ir paslaugūs. Tas po truputį didėjantis lietuviškų pažinčių ratas padeda nusiraminti, nes žinai, kad tu rūpi ir esant būtinybei tavim pasirūpins. Pagarba. Taigi, jau trečia naktis praleista hostelyje. Pakeisti du kambariai. Pastarąjame gyvenu su britais, tad kai nesimiega klausausi jų pokalbių ir taip tobulinu anglų kalbą. Juokinga tai, kad kartais vyksta tokie pokalbiai:
A: Do you have jetlag?
Me: What?
A: Do you have jetlag?
Me: What?
A: Do you have jetlag?
Me: Im not stupid or deth. I hear what you are saying. I just dont know what does this mean…
Vis dar truputį kankinuosi dėl minėto reikalo – laiko juostų pasikeitimų. Per didžiulę prievartą keliuosi iš ryto (kai organizmas sako: jau vakaras, metas miegoti), sunkiai užmiegu, vidurdienį (kai pas jus keturios ryto) tiesiog traukia prie žemės.
"Vieną dieną vos nenualpau, rimtai"
Vieną dieną vos nenualpau, rimtai. Bet supratau, kad negaliu nualpti, nes dar nesusimokėjau už draudimą, todėl greitoji daug kainuotų. Dabar juokinga, bet aš tikrai neturėjau laisvų pinigų nualpimui :) Bet jau viskas normaliau. Valgymas atskira tema, bet gera žinia ta, kad jau norisi valgyti. O tai visada gerai! Atleiskit už ignoravimą pastarosiomis dienomis, neturėjau noro ir naujienų, kuriomis norėčiau pasidalinti. Nuotraukų irgi, nes priotitetai dabar kiti. Kai atvažiuoji ne ilsėtis, o apsigyenti ir įsikurti tai kitas rūpi. Taigi, išsamiau: Trečiadienį ryte supratau, kad jau VASARA! Bent jau man. Jiems – ruduo. Penktadienį buvo truputį lietaus, bet malonaus, vasariško. Tądien manimi pasirūpino ir aprodė didžiąją dalį miesto centro, teko maloniai skrieti motoroleriu miesto gatvėmis, pamatyti Sidnėjaus operą, dangoraižius (tikrai didesni nei Vilniuje)… Suprantu, kad pavydit! Bet buvau tokia „guminė“ nuo to laiko pokyčio ir kelionės ir įspūdžių, kad net fotkint nesinorėjo. Ir džiaugsmo buvo ne per daugiausiai. Užtat pavyko susipirkti visą naujoko komplektą – SIM kortelę, kuri nors yra išankstinio papildymo, reikia užregistruoti internetu su paso duomenimis dar atsisiųsti spec. nustatymus į telefoną, kad veiktų internetas. Plano kaina mėnesiui – 30$ ~21Eur; transporto kortelę (jis čia ypač brangus, tarkim keletas stotelių ar 10-20min traukiniu – 2,80$~2Eur. Nu maždaug.); adapterį elektrai ir pan. Pasirodo bankomate iš sąskaitos gali išsiimti pinigų net be kortelės. Užtenka APPso ir kodo, Lietuva dar turi kur tobulėt (sąskaitą gali atsidaryti internetu ir iškart persivesti pinigų, vietiniai pavedimai nemokami, už kortelę nemoki, gryninimas irgi nekainuoja atrodo).
"Suprantu, kad pavydit! Bet buvau tokia „guminė“ nuo to laiko pokyčio ir kelionės ir įspūdžių, kad net fotkint nesinorėjo."
Fun fact: kai mieste esi toks žalias kaip aš ir tau sako traukiniu atvažiuok iki tam tikros stotelės. Tai reikia pirma nusipirkt kortelę, ją papildyti (žinoti kur tai padaryti), ją aktyvuoti internete (nebūtina), surasti artimiausią traukinių stotelę (tikėtina, kad pasiklysi, vaikščiosi ratais kol atsidursi kur reikia), pasižymėt bilietą, suprast į kurią platformą eiti, kuria kryptim važiuoti, kokio traukinio laukti, kur išlipti. Vis dar tikiuosi traukinių atvažiuojant iš kitos pusės, nes dar mąstai dešiniąja puse. Eidama per kelią irgi vis ne ten žiūriu, bet išmokau melstis „kad tik nenutrenktų, kad tik nenutrenktų“. Nesakau kad visi paminėti punktai super sudėtingi, bet gyvenant ilgai toje pat vietoje nesusiduri su tokiais iššūkiais, o čia viskas tampa taip… įdomiau.
Tą patį trečiadienio vakarą apžiūrėjau nuomojamą kambarį, tačiau jis pasirodė tolokai nuo man reikiamų vietų (naivu tap anksti daryti išvadas kas tau toli ir kas neapsimoka, kai nesuvoki miesto, bet sprendimus reikia priimti. Ir su jų pasekmėmis susitaikyti).
"To labiausiai ir bijojau: imt į rankas CV, eit į „akropolį“ ir sakyt laba diena aš čia biški atvažiavau, man čia biški darbo, aš biški nesuprantu ką jūs man sakot, aš čia studentė išmoksiu ir su kasos aparatu dirbt ir viską ten, nors pinigų dar nepažįstu :) "
Vakar, ketvirtadienį, ėjau ieškoti darbo. Trumpai tariant: NU #### :D To labiausiai ir bijojau: imt į rankas CV, eit į „akropolį“ ir sakyt laba diena aš čia biški atvažiavau, man čia biški darbo, aš biški nesuprantu ką jūs man sakot, aš čia studentė išmoksiu ir su kasos aparatu dirbt ir viską ten, nors pinigų dar nepažįstu :D Kartais net nesuvokiu ką jie man sako. Tai linksiu galva ir šypsausi. Gi negali parodyt kad nesupranti, kai bandai kuo geresnį darbuotoją išlaužt iš savęs. Bet iš mimikos supranti kai kažko klausia, tada jei nesupranti paprašai kad pakartotų. Kol kas gavau tik vieną bandomą susitikimą, eisiu antradienį ten susimaut. Vistiek centus siūlo mokėt, net neaišku ar „samdys“, bet gal bent išmoksiu kasos aparatu naudotis. Dar einant tam „akropoly“ galvoji nu ką aš čia po velnių išvis darau, noriu namo. Bet pamąsčius, kad grįžčiau neįveikus savo baimių, su „nuleista vėliava“ ir dideliu minusu, kažkaip einasi pirmyn. Nors tarpe tarp parduotuvių ir apsiašarot įmanoma iš nevilties. O kai klausia su kuo atvažiavai, susigraudini, bandai neparodyt ir sakai: vienaaa vienaa.
Vakare išsekus sugebėjau užmigt 22h, 24h pabudau dėl triukšmo kambary ir lauke (biologinis laikrodis sakė vidurdienis, ką čia miegi), negalėjau užmigt iki 3h, tada 8h keltis (kai kūnui jau vakaras ir nori miego)… Toks teleloto ratas, niekad nelaimi, bet jis vis sukasi, o nuovargis kaip aukso puodas vis didėja ir didėja :) Šiandien šventė, tad daug kas uždaryta, ir darbo ieškoti nėjau. Užtat supratau kaip susirasti būstą. IMI IR IEŠKAI. Rimtai. Pasigavau Starbuckse internetą (ir tokį ispaną) ir užtrukau 2h, parašiau 14 žmonių (kriterijai – pakenčiama kaina, pakenčiama foto, gera vieta), iš jų atsiliepė 4, iš jų aplankiau du ir štai jau ryt pasirašau kontraktą (tikiuosi viskas pavyks). Gyvensiu CHIPPENDALES rajone. Skamba egzotiškai… :) Kažkaip smegenys prieš tai blokavo tą būsto susiradimą… kaip čia rasti kai wifi hostelis nekrauna, kai nepažįsti miesto ir rajonų, kai nežinai kuo gali tikėti ir pasitikėti, kai nežinai ko ieškai. Bet dar kart pasikartosiu, ieškai sprendimų o ne kliūčių tada IMI IR DARAI.
"Ne veltui VU geografijos kursą kartojau net du kartus. Ant tiek patiko!"
Dar vienas fun fact: net su žemėlapiu, kurį jau beveik visą pripiešiau ir „suskaičiau“ sugebu eiti lygiai į priešingą pusę, nei reikia. Ne veltui VU geografijos kursą kartojau net du kartus. Ant tiek patiko! :) Beje, didžiąją dalį rūbų išvykdama iš LT sudėjau į vakuuminį maišą. Jo stengiuos neatpakuot kol neišsikraustysiu iš hostelio, nes žinau kad visus daiktus teks tempti per miestą, o juos „išskleidus“ gali netilpti. Sako, kad australai draugiški. Šiandien hostelio reception prašiau duoti įrankių maistui (na čia tokia tvarka, jie duoda bendrus indus). Tai sakau duokit peilį (ir tyliai tyliai priduriu: sunki diena buvo…) o jis ramiu veidu paklausia, ar aštrų ar stalo peilį :D MUHAHAHAH Šias dienas tylėjau nes buvo sunku morališkai. Bet jau kai turėsiu normalius namus (na, padorius) tai kaip suprantat – laimės hormonų vis didėja, ir jau net pradėjo norėtis valgyt…
Daugiau informacijos apie studijų programas ir gyvenimą Australijoje galite rasti mūsų tinklalapyje (SPAUSTI ČIA).
