Profesorės patirtis atskleidžia, kokią plačią karjeros ir saviraiškos įvairovę suteikia studijos LSMU.
Kolegos, į kuriuos galima atsiremti
Pagrindinės prof. D. Petruševičienės pareigos – LSMU Slaugos fakulteto prodekanė.
Slaugos fakultete studijuoja per 800 studentų, vyksta 4 bakalauro (Akušerija, Ergoterapija, Kineziterapija, Slauga) ir 4 magistro (Dailės terapija, Išplėstinė slaugos praktika, Slaugos lyderystė, Sveikatinimas ir reabilitacija) studijų programos.
Tad prodekanės darbas pilnas kasdienių iššūkių, reikalauja greitos reakcijos, įsiklausymo, įsigilinimo į kiekvieną situaciją, neatidėliotinų sprendimų priėmimo, kupinas akademinių atradimų.
Daugiau kaip 20 metų prof. D. Petruševičienė dėsto, vadovauja moksliniams darbams. Bendravimas su studentais, doktorantais, anot jos, įkvepia, skatina ieškoti inovatyvių sprendimų. Kad galėtum dalintis su jaunaisiais kolegomis, turi nuolat tobulėti pats, įgyti žinių bei semtis naujos patirties.
Nesvarstė ką, tik tvirtai žinojo, kur
D. Petruševičienė nuo mažens svajojo savo ateitį sieti su medicina arba muzika. Galutinį spendimą priėmė 12-oje klasėje, muzika liko antrame plane.
„Iš pradžių nesvarsčiau, kokioje srityje norėčiau dirbti, tiesiog apsisprendžiau įstoti ir studijuoti tuomečiame Kauno medicinos universitete.
Studijos Visuomenės sveikatos fakultete paliko gilų įspūdį, dėstytojai noriai dalijosi ne tik teorinėmis žiniomis, bet ir praktine patirtimi. Mūsų kursas buvo be galo draugiškas, motyvuotas, baigę studijas dauguma mūsų likome savo Alma Mater, ir dabar esame kolegos LSMU“, – šiltai studijų metus prisimena Slaugos fakulteto prodekanė.
„Vėliau tęsiau studijas magistrantūroje, nors iš pradžių ketinau studijuoti kitoje studijų programoje, bet nuomonė pasikeitė nuėjus į susitikimą su programos dėstytoju, kuris taip įtaigiai pristatė tuomet visiškai naują sritį – ergoterapiją, kad dėl pasirinkimo išgaravo visos abejonės.
Po studijų pradėjus dirbti ligoninėje supratau, kad norint padėti žmogui, reikia turėti ne tik praktinių, profesinių žinių bei įgūdžių, bet ir nuolat domėtis mokslo naujovėmis, mokslo įrodymais grįsta praktika. Jaučiau, kad gyvenime kažko trūksta, kad noriu gilinti žinias, tad įstojau ir tęsiau studijas LSMU doktorantūroje, Reabilitacijos klinikoje“, – kelią į akademinę viršūnę pamena prof. D. Petruševičienė.
Ergoterapeutas: arčiau žmonių
„Daugiau kaip 15 metų dirbau praktinį darbą LSMU Kauno klinikų Neuroreabilitacijos skyriuje ergoterapeute. Tai suteikė neįkainojamos patirties.
Tiek praktiniu požiūriu, nes pagrindinis tikslas – padėti žmogui atgauti pažintines bei biopsichosocialines funkcijas, siekti maksimalaus savarankiškumo. Tiek ir dėl komandinio darbo dermės, kai visa komanda ir kiekvienas jos narys siekia bendrų tikslų“, – pastebi pašnekovė.
Pasak Slaugos fakulteto prodekanės, reabilitacijos srityje atsiranda daugybė naujovių: interaktyvios, inovatyvios, kompiuterizuotos programos, lavinančios pacientų pažintines funkcijas, galūnių motoriką, eiseną; virtuali bei papildyta realybė padeda imituoti gyvenimiškas, labai tikroviškas situacijas.
„Technologijos sparčiai žengia į priekį, todėl itin svarbu jas derinti su moksliniais tyrimais, vertinti jų veiksmingumą, galimybę jas pritaikyti praktiniame darbe. Teorija, klinikinė praktika ir darbas laboratorijoje, bendradarbiaujant su kitų sričių specialistais suteikia galimybę pažinti ir kurti išmaniąsias technologijas, skirtas padėti žmogui“, – pasakoja prof. D. Petruševičienė.
Ergoterapeuto profesija – labai reikalinga, o darbas reikalauja empatijos, kūrybiškumo, individualaus požiūrio, į asmenį, jo gyvenimo būdą, profesiją, amžių orientuotų sprendimų. Šių specialistų poreikis Lietuvoje lyginant su kitomis Europos šalimis išlieka didelis, o ergoterapijos paslaugų prieinamumas – vis dar ribotas.
Tikimasi, kad netolimoje ateityje bus sudarytos sąlygos ne tik fizinės medicinos ir reabilitacijos, bet ir šeimos gydytojui ar kitų sričių gydytojams specialistams siųsti pacientus bei numatyti galimybes pačiam pacientui tiesiogiai kreiptis į ergoterapeutą.
Ergoterapeutas galėtų sėkmingai įsitraukti ir į ugdymo procesą bendrojo lavinimo mokyklose, lavinti smulkiosios motorikos, savarankiškumo, pažintinius bei komunikacinius gebėjimus, lemiančius mokinių akademinę sėkmę, bei padėti specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams sėkmingai dalyvauti mokymosi veikloje.
Pasak prodekanės, šiuolaikiniai medicinos mokslo ir praktikos pasiekimai žmogui asmeniškai tampa priimtini, kai jis juos gali taikyti savo kasdieniame gyvenime.
Naujausi mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad buvimas gamtoje mažina streso lygį, išauga fizinės ir psichologinės gerovės pojūčiai, gerėja fizinė ir psichologinė būsena įvairaus amžiaus sveikiems taip pat ir sergantiems somatinėmis ir psichinėmis ligomis asmenims.
Tai paskatino ieškoti naujų sveikatinimo sprendimų.
Miško terapija: poreikį padiktavo pašėlęs gyvenimo tempas
Prof. D. Petruševičienė sako, kad naujos programos poreikis atsirado dėl kintančių šiuolaikinio gyvenimo sąlygų, gyvenimo būdo pokyčių, didėjančio žmogaus atotrūkio nuo gamtos, didelio kasdienio tempo. Aktyviai plėtojamos gyvenamosios ir pramonės teritorijos, miestuose mažėja žaliųjų plotų, didėja aplinkos užterštumas – visa tai turi neigiamos įtakos Lietuvos gyventojų fizinei, psichologinei savijautai ir sveikatai.
„Miško terapijos praktikos remiasi sąmoningu buvimu miške. Stebint aplinką, gebant įsiklausyti, kvėpuojant grynu oru aktyvėja visi mūsų pojūčiai, augalų išskiriami lakieji bioaktyvūs junginiai veikia imuninę sistemą“, – paaiškina prof. D. Petruševičienė.
Pirmąją Lietuvoje tokio pobūdžio mokslo įrodymais grįstą podiplominę studijų programą LSMU kūrė darbo grupė, suvienijusi įvairių sričių profesionalus.
Būsimieji miško terapeutai supažindinami su naujausiais gamtos veiksnių bei miško terapijos metodais, individualiai ir grupėje įgyja praktinių gebėjimų. Šiemet studijas baigia pusšimtis pirmųjų šios programos absolventų.
„Siekiama, kad miško terapijos paslauga galėtų būti suteikta kuo platesniam ratui žmonių, kurie norėtų tinkamai pasirūpinti savo fizine bei psichologine sveikata, lėtinti gyvenimo tempą ir atgauti pusiausvyrą“, – įvardija prof. D. Petruševičienė.
