Kpt. Donatas Suchockis
Jeigu kas būtų pasakęs man būnant ketvirtame kurse, kad po dešimties metų tarnausiu štabuose ir rūpinsiuosi vadovybės kalbomis, komunikacijos vingrybėmis, bendrausiu žiniasklaida, vargu ar būčiau patikėjęs. Ko gero būdamas karo akademijos kariūnu mažai tevertinau kokie pagrindai mano asmenybei, pasaulėžiūrai ir vertybėms čia suteikiami ir kaip toliau šios savybės formuos mane ir mano tarnybos kelią. Tačiau tikrai žinojau, kad akademijoje išmokau prisitaikyti prie netikėtumų, kardinalių situacijos pasikeitimų ir būti pasiruošusiam reaguoti esamoje situacijoje šaltais nervais.
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje prasidėjo ant reformų slenksčio. Buvo nuspręsta, kad Lietuvos kariuomenė bus profesionali, turinti gerai parengtas ekspedicines pajėgas ir privalomasis šaukimas liks istorijos įrašuose. Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalione lengva sumaištis, vieni dalyvauja pasirengime į Afganistano provincijos atkūrimo grupės pamainą, kiti užbaiginėja paskutiniųjų šauktinių laidos rengimą, na o man teko pradėti tarnybą pirmame profesionalų vienete. Tuo metu tai buvo naujovė, būrys be šauktinių, suformuotas iš gerokai vyresnių eilinių ir puskarininkių, be aiškaus supratimo kas bus toliau. Visgi ilgai netrukus, didžioji bataliono dalis išvyko į bene nesėkmingiausią savo misiją. Visos kuopos buvo perskirstytos užpildyti likusių su šauktiniais ir kitų paramos vienetų vietas. Džiaugiuosi turėjęs galimybę dar prisiliesti ir prie tos, paskutiniosios šaukimo bangos, dabar galiu palyginti su kokiu užtaisu žmonės tarnavo 2008 ir kaip nusiteikę atėjo 2015 metais. Skirtumas nuteikia pozityviai.
Praėjus keletui metų buvau paskirtas eiti Remonto būrio vado pareigas. Štai nuo čia tikriausiai ir prasidėjo vingiai, kai supranti, kad LKA negali parengti visoms Kariuomenės pareigybėms, bet tikrai parengia tave gebėti adaptuotis. Teko rasti kalbą su dvigubai už save vyresniu personalu, integruotis, greitai mokytis ir tapti ne kliūtimi, o vienijančia būrio grandimi. Kiekvieną kartą, kai tik pradedi jausti, kad visai gerai jautiesi esamoje tarnybos vietoje, kad viskas aišku, tiksliai žinai ką ir kaip reikia daryti – lauk rotacijos. Tarnyba Lietuvos kariuomenėje tuo ir įdomu, kad komforto zona čia trunka labai trumpai. Taip nutiko ir man, vos įsivažiavęs į logisto vėžias, rotacijos sūkurių buvau permestas ant visiškai naujų – bendradarbiavimo su civiliais bėgių.
Kas yra civilių ir karių bendradarbiavimas, kokie protokolo ir etiketo reikalavimai organizuojant renginius, kaip bendrauti su žiniasklaida ir kodėl reikia tai daryti? Mokytis atsakyti šių klausimų reikia pačiam. „Bandymų ir klaidų“ metodu. Paskyrimas buvo laikinai pavaduoti vėl į Afganistaną išvykusiems ulonams, tačiau tarnyba šioje – netiesioginio poveikio ar informacijos operacijų srityje tęsiasi lig šiol, jau bene septynerius metus. Nors atrodytų, kad šitoks krypties keitimas, nežinomybės jausmas yra kenksmingas, aš labai džiaugiuosi turėjęs galimybę išmėginti save tokiame plačiame spektre tarnybos vietų. Tai leido plačiau suprasti kokia įvairi gali būti tarnyba Kariuomenėje, kiek galimybių gali atverti savęs vis dar ieškančiam jaunuoliui.
Ypatingai akis atvėrė gan netikėtas paskyrimas į Viešųjų ryšių karininko pareigas Jungtiniame štabe. Taip vadinosi dabartinis Gynybos štabas. Vos spėji susivokti kaip bataliono didelės problemos ir iššūkiai susitraukė ir staiga turi išmanyti kas vyksta visose kariuomenės pajėgose ir ypač ką Lietuvos kariai veikia tarptautinėse operacijose. Šioje pozicijoje tikslumas ir atsakomybė už ištransliuotą informaciją milžiniška ir klaidoms vietos nėra. Viešųjų ryšių karininkas čia labiausiai reikalingas tada, kai kažkas yra negerai, arba labai negerai. Orlaivio avarija Afganistane – sužeisti kariai, oro erdvės pažeidimai pasienyje, jūros išskirtinės ekonominės zonos pažeidimai ir panašios temos tampa tavo atsakomybe. Surinkti, susisteminti ir perduoti informaciją viršininkui bei aukštesnėms institucijoms. Atsakinga, bet ir be galo įdomu bei praplečia akiratį.
Ketverto mėnesių trukmės stotelė vaduojant Kariuomenės vado atstovą spaudai taip pat labai naudinga ir atmintina patirtis, ypač skandalų sūkurys Rukloje mirus kariui. Tokios situacijos padeda suvokti kaip svarbu organizacijoje vidinė komunikacija ir apsikeitimas informacija visuose lygiuose. Kaip greitai gandai gali išsikeroti ir neteisinga informacija išplisti lyg maras iš lūpų į lūpas.
Puikus etapas teko būti ir Sausumos pajėgų vadovybėje, būti vis gausėjančių savo apimtimi ir ambicijomis tarptautinių pratybų dalimi, stebėti ir kalbėti apie vis stiprėjančią partnerystę su Vokietijos ir JAV kariuomenėmis. Matyti augančias pajėgas ir steigiamus naujus vienetus Žemaitijos ir Geležinio Vilko brigadose.
Ir dar geresnis jausmas grįžti į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, kurios absolventai išeina į tarnybą labai geru laiku. Pajėgoms plečiantis karininkų reikia vis daugiau. Labiausiai motyvuoti ir imlūs naujovėms turi puikias sąlygas augti, tobulėti ir kilti karjeros laipteliais be jokių trikdžių. Ginkluotė, apranga ir uniformos aukščiausio lygio, technika nuolat atnaujinama ir pradėti tarnybą ant modernizacijos slenksčio yra tikra sėkmė. Juk taip įdomu ateiti tarnauti į vienetą, naujai gavusį „Vilkas“ pėstininkų kovos mašinas ir kartu pradėti naują karinio rengimo programą. Mokytis ir klysti visiems kartu ir žinoma perimti tarptautinę patirtį iš šiuo metu gan gausaus sąjungininkų kiekio.
Džiaugiuosi būdamas Lietuvos Kariuomenės šeimos dalimi, nes LKA sudėti pagrindai, LK įgytos žinios ir patirtis suformavo mane kaip žmogų bei išmokė gerbti savo šalį, čia gyvenančius žmones ir suprasti kokį svarbų vaidmenį kariai atlieka visuomenėje. Gerai parengti, motyvuoti ir savimi neabejojantys kariai sukuria saugią aplinką valstybėje, kurioje gali būti steigiami verslai, plėtojama ekonomika, auga ir mokosi kūrybiški ir progresyvūs piliečiai.
