„Anksčiau sakydavau, kad man tiesiog pasisekė, bet dabar mokausi pripažinti, kad dalykai, kurių pasiekiau – ne atsitiktinumas, o mano pastangų rezultatas“, – sako Maria, buvusi fizikos dėstytoja ir prestižinės Marie Sklodowska-Curie stipendijos laureatė, kurią turėdama gali studijuoti Medicinos fiziką Kauno technologijos universitete (KTU).

Prieš atvykdama į Lietuvą, Maria buvo baigusi fizikos bakalauro studijas, tačiau dauguma dalykų šioje srityje jai buvo pernelyg abstraktūs. „Galėjau matematiškai paaiškinti Maksvelo lygtis, bet neišmaniau, kaip veikia bevielis ryšys“, – sako ji.

Maria žinojo, kad nori tęsti studijas, o atliktų praktikų metu suprato, kad medicinos fizika galėtų būti jai tinkamas pasirinkimas. „Tačiau tuo metu svajonė buvo per didelė, o situacija Venesueloje ne pati geriausia, todėl magistrantūros studijos man atrodė tiesiog nepasiekiamos“, – prisimena Maria.

Gauta stipendija, bet prarastas universitetas

Praėjus keleriems metams po bakalauro studijų, ji pradėjo rimtai svarstyti tarptautines magistrantūros programas ir buvo priimta į Karališkojo Melburno technologijos instituto (RMIT), esančio Australijoje, Medicinos fizikos programą.

„Pirmasis žingsnis buvo žengtas, bet atsirado kitas klausimas – kaip aš už tai susimokėsiu?“ – prisimena jaunoji specialistė.

Nors šeima merginą labai palaikė, ji suprato, kad to nepakaks. Maria ėmė ieškoti ir teikti paraiškas stipendijoms ir bet kokiai finansinei pagalbai gauti.

„Ieškojau būdų finansuoti savo studijas, ir nusprendžiau pateikti paraišką dalyvavimui Marie Sklodowska-Curie stipendijų programoje (MSCFP), skirtai moterims, studijuojančioms branduolinių technologijų magistrantūros studijas. Ne vieną savaitę praleidau tobulindama savo gyvenimo aprašymą ir motyvacinį laišką bei prašydama savo buvusių darbdavių ir dėstytojų parašyti rekomendacinius laiškus“, – apie procesą pasakoja Maria.

Atsakymu Maria labai apsidžiaugė: „Mane atrinko ir pranešė, kad fondas padengs mokslams reikalingas išlaidas bei skirs stipendiją pragyvenimui iki dvejų metų. Tai buvo daugiau nei tikėjausi“.

Tačiau tuomet iškilo kita problema. Praėjus keliems mėnesiams po to, kai ji gavo stipendiją, Australijos universitetas nutraukė tarptautinių studentų priėmimą. Maria iki šiol nežino, kodėl taip nutiko. „Aš turėjau stipendiją, tiesiog praradau universitetą. Lenktyniavau su laiku, bandydama rasti kitą reikalavimus atitinkančią studijų programą“, – prisimena Maria.

Taip Maria sužinojo apie KTU. „Jaučiausi atradusi man iš tikrųjų skirtą kelią“, – sako dabar jau antrus metus KTU besimokanti mergina.

Lietuviai – visai kitokie, nei buvo skaičiusi internete

Lietuva KTU studentę iš Venesuelos nustebino nuo pat pirmųjų akimirkų. „Išlipusi iš lėktuvo skubėjau į traukinį, nešiausi tris sunkius lagaminus ir kuprinę, buvau labai pasimetusi ir pavargusi. Man padėjo maloni moteris, pamačiusi, kad vargstu su visais daiktais – ji ne tik paprašė kito keleivio padėti, bet ir sėdėjo su manimi važiuojant iš Vilniaus į Kauną“, – prisimena Maria. 

Toks elgesys ją nustebino: „Vis girdėdavau, kad lietuviai yra šalti, todėl tikėjausi nelabai draugiškų žmonių. Įsitikinau, kad internetas man šiuo klausimu melavo“.

Pirmieji Kauno įspūdžiai taip pat nustebino. „Nežinojau, kad Lietuva egzistuoja, todėl neįsivaizdavau, kaip ji atrodo. Kaip ir dalis kitų amerikiečių maniau, kad visa Europa yra vienoda“, – prisipažįsta ji.

Vietoj siaurų gatvelių ir klasikinės Pietų Europos architektūros Maria pastebėjo Kaune tebestovinčius sovietinius pastatus. „Nors žinojau, kad Sovietų Sąjunga buvo okupavusi šią Europos dalį, nemaniau, kad to laikotarpio atsiminimų vis dar tiek daug“, – svarsto Marija.

Tačiau didžiausią įspūdį jai paliko miesto žaluma. „Kaunas toks gražus ir unikalus. Nesvarbu, kur bebūtum, pėsčiomis pasiekiamas parkas, pilnas medžių ir žalumos“, – sako ji.

Jos akademinė patirtis KTU taip pat prasidėjo pozityviai: „Niekada nepamiršiu vienos iš pirmųjų paskaitų, kurioje dėstytoja paklausė, kaip sekasi gyventi bendrabutyje. Tiesiog buvo labai malonu matyti, kad dėstytojams rūpi ne tik tavo mokslai, bet ir gyvenimas“.

Užgavėnių ritualai – šiek tiek raganiški

Mariai iškeliavus gyventi į Lietuva, jos šeima labiausiai nerimavo, kaip jai seksis ištverti žiemą. „Venesueloje nėra metų laikų, nes šalis per arti pusiaujo. Pusę metų čia trunka lietaus sezonas, o kitą pusę metų – sausasis; žiemos mes visiškai nepatiriame“, – aiškina ji. Pasiruošusi nežinomybei, Marija atvyko su pilnu lagaminu paltų. 

Tačiau šeima nerimavo ne tik dėl šalčio. Kilę iš gyvybingos lotynų amerikiečių kultūros, garsėjančios šiluma ir triukšmingumu, artimieji taip pat baiminosi, kad Maria gali nepritapti prie santūrių vietinių. „Viena teta net patarė tyliau juoktis, nes čia žmonėms tai gali nepatikti“, – prisimena ji.

Tačiau atvykusi Maria pamatė, kad giminaičių nuogąstavimai buvo nepagrįsti. „O, jei tik jie žinotų. Čia lengvai susiradau draugų, mes susipažinome per priėmimo savaitę ir iš karto susibičiuliavome“, – džiaugiasi KTU studentė.

Vienas iš įdomiausių Maria įspūdžių Lietuvoje – dalyvavimas tradicinėse šalies šventėse. Neišdildomą įspūdį jai paliko Užgavėnės. „Man visa tai atrodė kaip raganavimas – lėlių deginimas, kaukės, šokiai“, – įspūdžiais dalinasi būsima medicinos fizikė. 

Ji prisimena moterį, kalbėjusią tarmiškai prieš pat Morės deginimą. „Man tie žodžiai skambėjo kaip užkeikimas“, – pastebi ji. Ją taip pat prajuokino riestainiai, šventės metu nešiojami kaip karoliai ant kaklo. „Aš vis klausdavau žmonių, ar jie tikrai juos valgys“, – Maria pasakoja su šypsena.

Dar viena tradicinė šventė – Joninės – ją dar labiau suintrigavo. „Žmonės šokinėja per laužą? Negali būti! Iškart paskambinau mamai ir viską papasakojau“, – prisimena Maria.

Savanorystė padėjo pritapti kitoje šalyje

Prieš persikeldama į Lietuvą, Maria dėstė Venesuelos Karabobo universitete. „Ėmiausi šios veiklos, nes pabaigusi studijas besivystančioje šalyje, jaučiau pareigą“, – aiškina ji.

„Neįsivaizduoju, ar galima išgyventi tai, ką patyrėme ir vis dar patiriame Venesueloje, ir neišsiugdyti tam tikro empatijos jausmo. Gyvendama Venesueloje mačiau tiek daug baisių dalykų, kad tiesiog jaučiau poreikį kažką dėl to daryti“, – atvirauja mergina. Todėl Maria įsipareigojimas padėti kitiems neapsiribojo tik universiteto auditorija.

Ji dalyvavo daugelyje savanoriškos veiklos projektų, ypač prasminga buvo „Daktaro Jaso“ programa, kurioje savanoriai, persirengę klounais, džiugino sergančius vaikus ligoninėse. „Mes negalėjome pasiūlyti tikrų vaistų, bet tikimės, kad nors kelioms minutėms atitraukėme jų mintis nuo liūdnos situacijos“, – sako ji.

Lietuvoje Maria ir toliau savanoriauja, dalyvauja renginiuose ir vasaros stovyklose. „Savanorystė padėjo man integruotis į Lietuvos bendruomenę – taip čia susiradau draugų“, – sako KTU magistro studentė.

Kalbėdama apie ateities planus, Maria prasitaria, jog svarsto siekti daktaro laipsnio, tačiau pirmiausia norėtų aiškiai suprasti, kokios yra jos karjeros galimybės tokioje veikloje. „Nors širdyje jaučiuosi esanti mokslininkė, akademinė veikla man nėra itin artima. Norėčiau dirbti kokios nors įmonės mokslinių tyrimų ir plėtros skyriuje. Europoje yra keletas tokių, kuriose mielai dirbčiau“, – atvirauja Maria.