Pagalvojusi, kad nieko nepraras, jauna mergina nusprendė rizikuoti ir dalyvauti konkurse. Tokiu savo sprendimu ji džiaugiasi iki šiol. Įsidarbinimas pagal specialybę iš karto po studijų, pasak G. Gendvilaitės, nėra toks sudėtingas, koks gali atrodyti – reikia ryžto, užsispyrimo ir drąsos.
Studijos – ne tik teorija, bet ir praktika, atvėrusi kelią darbo vietai
Pašnekovė dar paskutiniaisiais metais mokykloje pastebėjo, kad širdis labiau linksta link socialinių ir humanitarinių mokslų. Būdama moksleive galvojo apie žurnalistiką, tačiau klasės auklėtoja atkalbėjo nuo šios specialybės. Svarstydama, ką studijuoti, ji rado alternatyvą žurnalistikai – lietuvių filologijos ir komunikacijos studijas Šiaulių universitete: „Jau pirmaisiais studijų metais supratau, kad esu savose rogėse, man patinka tai, ko mokausi, apie ką diskutuojame su dėstytojais ar kaip leidžiame laiką su bendrakursiais“. Komunikacijos specialistė studijas prisimena kaip labai gerą, įdomų ir net maloniai varginantį laikotarpį. Mergina juokiasi, kad su kurso draugais perskaitė kalnus knygų, parašė dešimtis rašto darbų, bet vis tiek rasdavo laiko ir veiklai studentų atstovybėje. Ten, kaip ir studijose, ji tobulėjo, kaip asmenybė. Todėl, pasak jos, atėjusi į darbo pokalbį prokuratūroje jaudinosi, bet tuo pačiu ir pasitikėjo savimi. Teisės srityje ji neturėjo jokios patirties, o apie prokuratūrą, jos veiklą buvo tik šiek tiek pasidomėjusi, pasiskaičiusi internete, tačiau studijų metais sukaupta patirtis ir komunikaciniai gebėjimai leido jaustis užtikrintai. Žinių teisės srityje trūkumą puikiai kompensuoti padėjo įgyti gebėjimai lietuvių filologijos ir komunikacijos srityje: Gabrielė jautėsi pasirengusi kompetentingai rengti ir redaguoti tekstus bei bendrauti su žurnalistais.
Kasdieniniai iššūkiai darbe: kaip „susidraugauti“ su žurnalistais ir suburti kolektyvą
Darbo veiklų spektras komunikacijos srityje bet kurioje organizacijoje yra labai platus. Nuo vidinės komunikacijos su kolegomis iki išorinės komunikacijos – darbo su žiniasklaida. Gabrielė džiaugiasi, kad šis darbas tuo ir įdomus, kad kiekvieną dieną esti vis kitoks. Atsakinėjimas į žurnalistų užklausas, pranešimų spaudai rengimas, spaudos konferencijų organizavimas – tai tik viena iš komunikacijos specialistės veiklos pusių. Darbe ji taip pat organizuoja įvairius renginius kolektyvui, išvykas, žygius dviračiais, veiklas moksleiviams, kuriuos supažindina su prokuratūros darbu ir t.t. Darbas nelengvas – tenka kalbėti apie skaudžius įvykius, nelaimes. Žurnalistai dažniausiai domisi tuo, kas labiausiai sukrečia – nužudymai, įvairūs nusikaltimai prieš nepilnamečius, mažamečius arba įvairūs organizuotų grupių nusikaltimai. Informaciją apie įvykį reikia priimti objektyviai ir ją įvertinti racionaliai. Net ir ypatingai jautriais, skaudžiais atvejais komunikacijos specialistas turi reaguoti šaltai, nepasiduoti emocijoms, o reikalingą informaciją žurnalistams perduoti kaip įmanoma sklandžiau ir greičiau. Gabrielė sako, kad ji yra tarsi tarpinė grandis tarp žurnalisto ir prokuroro: „Kiekvienoje situacijoje, priklausomai nuo nusikaltimo pobūdžio, ikiteisminiam tyrimui vadovauja skirtingas prokuroras, todėl tenka dirbti praktiškai su visais 80 prokurorų. Taip pat komunikuojant su žurnalistais reikia atrasti tą aukso viduriuką tarp to, kiek informacijos žurnalistai prašo ir to, kiek prokuratūra gali jos suteikti. Tarpininko vaidmuo yra sudėtingas, nes net ir stengdamasi nuspėti, kokius klausimus užduos žurnalistai, ne visada viskam gali pasiruošti, kartais tenka laviruoti iš situacijos, kai neturi atsakymo į pateiktą klausimą“.
Gabrielė prasitaria, kad ypač darbe patinka organizuoti renginius, darbuotojų išvykas, rūpintis įvairiomis šventėmis, veiklomis su moksleiviais ir studentais: „Esi tarsi švenčių organizatorius, tas žmogus, kuris stengiasi suburti kolektyvą, sukurti gerą nuotaiką, atmosferą ir tuo pačiu kiek įmanoma kelti darbuotojų motyvaciją“.
Darbotvarkė skirtinga, bet darbas – ne
G. Gendvilaitė sako, kad nebūna vienodų darbo dienų, tačiau kiekviena jų prasideda ta pačia veikla. Kiekvieną rytą ji susipažįsta su paros įvykių suvestine, kurioje trumpai aprašomi praėjusią parą pradėti ikiteisminiai tyrimai: „Matau, kokie ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti, pasižymiu svarbesnius, rezonansinius įvykius, kuriais gali domėtis žurnalistai. Be to, ryte peržvelgiu naujienų portalus, atkreipiu dėmesį į įvykius mūsų apygardos teritorijoje bei straipsnius, kurie gali būti susiję su Šiaulių apygardos prokuratūros veikla. Yra pasitaikę atvejų, kai pagal pateiktą informaciją internete būna pradedamas ikiteisminis tyrimas, todėl darbas atidžiai sekant naujausią informaciją yra ypatingai svarbus. Be šių veiklų, Gabrielė rašo pranešimus spaudai. Dažniausiai tai informacija apie baigtus ir teismui perduodamus ikiteisminius tyrimus. Jei baigiamas ikiteisminis tyrimas dėl rezonansinio įvykio, tada neretai organizuojama spaudos konferencija, kurioje dalyvauja prokuroras, vadovavęs ikiteisminiam tyrimui. Komunikacijos specialistė administruoja Lietuvos Respublikos prokuratūros puslapį „Facebook“, kur taip pat stengiasi prisitaikyti prie sekėjų poreikio žinoti svarbiausią informaciją apie prokuratūros veiklą.
Iššūkiai darbe
Dirbant šį darbą, viena dažnesnių problemų, anot specialistės, tebėra prokurorų požiūris, kad jų bylos nebūtinos viešinti, nes yra eilinės ir neįdomios, todėl esą neverta teikti informacijos žurnalistams. Pašnekovė džiaugiasi, kad per savo darbo metus pavyko padrąsinti ne vieną prokurorą kalbėti prieš žurnalistus ir atsakinėti į klausimus, padėti įveikti baimes: „Lyginant situaciją prieš du metus ir dabar, matosi skirtumas, kaip žmogus pasikeitė ir gali laisviau bendrauti su žurnalistais. Tas darbe džiugina“.
Jaudulys prieš kameras – net ir po 3 metų
Dažnai ką tik baigę studijas žmonės bijo, kad ne viską dar moka, mažai turi patirties, todėl tai gali sukelti sunkumų naujame darbe. Darbas prokuratūroje suteikė jai žinių teisės srityje ir pakeitė požiūrį į žurnalistus: „Nauja patirtis ir iššūkis buvo bendravimas su žiniasklaidos atstovais. Pradėjusi dirbti nelabai žinojau teisines sąvokas, todėl buvo nelengva, jautėsi teisinio išsilavinimo stoka. Nemažai laiko reikėjo, kad gerai įsiminčiau sąvokas, gerai valdyčiau terminus ir teisinius žodžius, norėdama suteikti tinkamą atsakymą žurnalistams. Jaudulys mane apimdavo ne vien tik dėl to, kad reikėdavo kalbėti prieš kameras, – o tai savaime jau atrodo nejaukiai – bet ir dėl to, kad bijodavau suklysti, kalbėti nepakankamai sklandžiai“. G. Gendvilaitė neslepia, kad jaudulys ją lydi ir iki šiol, bet pasak specialistės, tai normalu. „Nė trupučio nesijaudinant galima ir nusišnekėti“ – pokalbį besišypsodama baigia lietuvių filologijos ir komunikacijos studijų programos absolventė.
