Šiuo metu studijas besirenkantys abiturientai susiduria su itin sunkia užduotimi. Visi nori išsirinkti savo svajonių studijų programą, po studijų susirasti svajonių darbą ir sėkmingai kilti karjeros laiptais. Vis tik neverta nusiminti, jei savo kelio nepavyks atrasti iš karto. Štai Šiaulių universiteto magistro studijų studentė Saulė Grigaliūnaitė nors ir atrado savo kelią ne iš karto, tačiau tikina, kad studijos kitoje srityje jai buvo puiki patirtis. Studentė įsitikinusi, kad svarbiausias dalykas priimant tam tikrus sprendimus gyvenime yra nebijoti klysti ir labai gerai mokėti įsiklausyti į tai, ką sako vidinis balsas. Tik įsiklausius į save ir priimant sprendimus atvira širdimi visi sprendimai būna teisingi.

„Kai man reikia priimti svarbų sprendimą, aš pati savęs paklausiu: ką darytų žmogus, kuriuo aš norėčiau būti? Ir tada man sprendimai patys tiesiog susidėlioja savaime ir išvados galiausiai pačios ateina be jokių didelių apmąstymų“, – patarimu dalijasi S. Grigaliūnaitė.

Studijos atvėrė plačias galimybes

Specialiosios pedagogikos ir logopedijos bakalauro studijas baigusi Saulė Grigaliūnaitė jau kremta mokslus magistrantūroje, kur specializuojasi kalbos terapijoje. Turbūt tai, kad mergina geba įsiklausyti į save ir lėmė sėkmę profesinėje veikloje. Po bakalauro studijų įsidarbinusi ligoninėje kalbos terapeute, kur dirba su suaugusiais žmonėmis, S. Grigaliūnaitė sako atradusi savo svajonių darbą.

„Aš esu visiškai savo rogėse, dirbu tą darbą, kuris yra mano svajonių darbas, dirbu su tokia amžiaus grupe ir su tokiais žmonių sveikatos sutrikimais, su kuriais ir norėjau dirbti dar studijų metais ir aš apie tai svajojau. Apie jokį geresnį darbą iš esmės net nebūčiau galėjusi pagalvoti“, – džiaugiasi 2018 m. Šiaulių universiteto metų studente išrinkta S. Grigaliūnaitė.

Unikalioje ir itin perspektyvioje srityje dirbanti mergina pasakoja, kad jos darbas apima žymiai daugiau, nei mano žmonės. Jis apima ne tik kalbos, bet visos komunikacijos, balso, rijimo, kitų funkcijų atstatymą. Darbas kompleksinis, dirbama kartu su visa reabilitacijos komanda.

„Ši sritis yra labai plati ir galiu nuraminti kiekvieną žmogų, kuris galvoja studijuoti ar jau studijuoja šią specialybę, kad tikrai galima atrasti specializacijos sritį. Galima rinktis net su kokia amžiaus grupe ar sutrikimų sritimi dirbti, nes ši specialybė apima plačią amžiaus grupę ir didelį spektrą sutrikimų. Aš dirbu tik su suaugusiaisiais. Dažniausiai tiems asmenims būna nustatyti įvairūs neurologiniai sutrikimai, pavyzdžiui, insultas, galvos smegenų traumos, augliai ir kiti neurologiniai pažeidimai“, – pasakoja pašnekovė.

S. Grigaliūnaitė įsitikinusi, kad tokią profesiją pasirinkę ir šį darbą dirbantys žmonės pirmiausia turi gebėti įvertinti savo darbo veiksmingumą, be jokios abejonės tikėti savimi, pacientu ir komanda. Tik sutelkiant visos komandos žinias, gebėjimus ir bendradarbiaujant galima pasiekti rezultatų.

„Metodų žinom begalę, darbo praktikos begalė, bet ar tai tikrai veiksminga? Nežinau, ar daugelis mūsų to savęs paklausiam. Ir kitas dalykas, tu turi 100 proc. nuoširdžiai patikėti savimi, pacientu ir kartu koja kojon dirbti. Yra etapas, kada specialistai pradeda dvejoti, ar tikrai mano pagalba yra tinkama, ar apskritai kažką padėjau, ar aš tikrai kažkuo prisidėjau prie to atsistatymo“, – pasakoja S. Grigaliūnaitė.

Pabaigus kalbos terapijos studijas, pasak S. Grigaliūnaitės, galima dirbti tiek su vaikais, tiek su suaugusiaisiais, ir su bet kuria sutrikimų grupe. Vis dėlto, mergina pataria specializuotis kurioje nors siauresnėje srityje, mat net dirbant su skirtingų amžiaus grupių žmonėmis susiduriama su šiek tiek kitokia darbo specifika, kitais sutrikimais ir kita simptomatika. Bet kuris šią specialybę studijuojantis žmogus, pašnekovės įsitikinimu, supras, kuri sritis jį domina labiausiai.

Sunkų darbą atperka maži dalykai

Pacientai, su kuriais S. Grigaliūnaitė susiduria savo darbe, yra sunkios būklės. Jiems teikiama pirminė reabilitacinė pagalba. Būtent šiame etape svarbiausia yra tiksli diagnozė: tikslus kalbos, balso, rijimo funkcijos įvertinimas. Atsižvelgdamas į būklę, kuri gydymo eigoje gali pasisukti bet kuria kryptimi, specialistas turi gebėti reaguoti atitinkamai.

„Viskas yra labai individualu, priklausomai nuo to, ar pacientui yra kalbos suvokimo pažeidimas, motorinio pobūdžio sutrikimas ir panašiai. Kalbos terapeuto darbas atrodo taip: daktaras paskiria pacientą specialistams, specialistai eina įvertinti pirminę būklę ir taiko logopedinę pagalbą, atsižvelgiant į visą situaciją. Ši pagalba teikiama logopedo kabinete, jeigu pacientas gali judėti. Pagalba gali būti teikiama ir paciento palatoje. Pats kalbos terapeutas nustato dažnumą ir darbo metodus, kuriuos jis nori taikyti“, – pasakoja studentė.

Šių specialistų teikiama pagalba leidžia žmogui grįžti į savo gyvenimą, užsiimti tomis veiklomis, kurios jam suteikia prasmę gyventi. Paklausta, kas labiausiai džiugina šiame sunkiame darbe, S. Grigaliūnaitė sako, kad ilgą ir sunkų darbą atperka pacientų emocijos.

„Pavyzdžiui, momentas, kai pamatai žmogų, kuris jau gali suvalgyti apelsino gabalėlį ir dėl to fantastiškai šypsosi, atperka tą ilgą triūsą. Manau, kad tie sėkmės atvejai ir yra žaviausia mūsų darbo dalis“, – šypsosi studentė.

Vis dėlto, kaip ir kiekviename darbe susiduriama su sunkumais. Kaip pasakoja S. Grigaliūnaitė, kalbos terapeutui yra sunku priimti sprendimus, kurie tiesiogiai susiję su paciento būkle. Jautriausias klausimas susijęs su rijimo funkcija, nes komandoje specialistai turi nuspręsti, kokį maitinimo būdą taikyti.

„Ne visais atvejais tikslinga taikyti reabilitaciją. Stebint pacientą tam tikrą laiką, specialistai bendru sutarimu gali nuspręsti, jog nėra tokio progreso ir motyvacijos, kaip buvo tikimasi, vadinasi pacientas yra nereabilituotinas. Iki šiol prisimenu pirmąją mirtį mūsų skyriuje. Kurį laiką aš vis parsinešdavau namo tą gniužulą savyje. Supratau, kad negaliu dirbti savo darbo, jeigu negaliu to gniužulo palikti darbe. Kad ir kaip šaltai tai skamba, aš išmokau emociškai uždaryti savo kabineto duris. Atskyriau tą ribą, kada yra mano darbas ir – kada mano asmeninis gyvenimas“, – atvirauja S. Grigaliūnaitė.

Kelionės ir gamta leidžia įsiklausyti į save

Atsikvėpti po sunkių darbų ir studijų merginai padeda kelionės ir gamta. Kelionės S. Grigaliūnaitei yra tarsi savotiškas gyvenimo universitetas, kuris, jos teigimu, duoda visapusišką išsilavinimą žmogui. Jų metu studentė ne tik susipažįsta su nauja kultūra, žmonėmis, ar sužino kažką naujo, bet ir dar geriau įsiklauso į save. Viena įspūdingiausių jos kelionių – piligriminis Jokūbo kelias. Tai beveik 800 km pėsčiųjų trasa, kuriai įveikti reikia mėnesio.

„Kiekvieną dieną atsikeli ir eini pėstute maždaug 30 km per dieną visą mėnesį, kol galų gale prieini galutinį tašką. Ir, pasirodo, man visgi tų 800 km neužteko, nes ėjau dar du kartus. Tokios kelionės, kurios įtraukia, leidžia save labiau pažinti, susikaupti, atneša ramybę, mane asmeniškai labiausiai žavi“, – atvirauja S. Grigaliūnaitė.

Merginai teko pakeliauti nemažai, o ir aplankytų šalių sąrašas gan netrumpas: Islandija, Norvegija, Prancūzija, Ispanija, Portugalija, Italija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Tanzanija ir daug kitų šalių. Paklausta, ką kelionėse skuba pamatyti pirmiausiai, S. Grigaliūnaitė sako, kad tai labai priklauso nuo šalies.

„Pavyzdžiui, jei tai yra tokie miestai, kaip Roma, Dubajus, tai aš keliauju pamatyti architektūrinių šedevrų. Jei tai yra tokie, kaip Tanzanija, tikrai eisiu pasisemti kultūrinės patirties, įsilieti į vietinių žmonių gyvenimą, susipažinti su jų kultūra, su jų bendravimo ypatumais. Tokioje šalyje, kaip Islandija, tikrai stengsiuosi pabūti kuo daugiau gamtoje, nes tokia šalis tikrai turi ką pasiūlyti“, – pasakoja žingeidi studentė.

Anot pašnekovės, kelionėse išmokstama dar geriau įsiklausyti tiek į savo kūną, tiek į savo protą, o didžiausias privalumas, kad gali išgirsti savo vidinį balsą ir ką jis tau sako. Tai leidžia atrasti save, suprasti, ko išties nori ir susidėlioti savus prioritetus. Nemažiau svarbu ir tai, kad kelionės ugdo toleranciją ir moko džiaugtis mažais dalykais.