Būtent tokia yra ir Šiaulių universiteto Pradinio ugdymo pedagogikos ir ikimokyklinio ugdymo studijų studentė Akvilė Bušininkaitė. Nors baigusi mokyklą ilgai galvojo, kokią studijų programą pasirinkti ir kuriuo keliu pasukti, svarstė visus už ir prieš, bet vis tik pripažįsta, kad paklausė savo širdies balso ir nepasigailėjo. Kaip pati sako, pasirinko tą profesiją, kurioje visada save įsivaizdavo.
Mažesniais rūpinosi jau vaikystėje
Rinktis pedagogo kelią A. Bušininkaitę paskatino, kaip pati sako, gyvenimo patirtys ir vaikystėje matytas pedagogo pavyzdys. Studentės močiutė – pradinių klasių mokytoja, išleidusi aštuonias auklėtinių laidas. Būtent ji A. Bušininkaitei atskleidė daug pedagoginio darbo užkulisių pasakodama apie savo patirtį.
„Ji man pasakojo apie mokytojo darbą, apie tai, koks jis buvo jos laikais, kiek klasėje būdavo mokinių, apie rugsėjo 1-ąją, kaip gera nuolat matyti savo mokinių tobulėjimą ir kaip vėliau sunku juos paleisti eiti į kitus gyvenimo etapus“, – prisiminimais dalijasi studentė.
Mergina sako, kad dar ankstyvoje vaikystėje mėgo rūpintis už save jaunesniais draugais. Būdama septynerių džiaugdavosi gavusi progą pavežioti savo kaimynę vežimėliu, vėliau, jai paaugus, pasivaikščioti su ja, pažaisti. „Augau tokioje aplinkoje, kurioje buvo jaunesnių vaikų. Labai mėgdavau organizuoti jiems įvairias užduotėles, estafetes, žaidimus“, – pasakoja A. Bušininkaitė.
Vėliau jau mokykloje pašnekovė prisijungė prie ,,Sniego gniūžtės“ jaunimo programos, kuri didelį dėmesį skiria žalingų įpročių prevencijai. Čia A. Bušininkaitė suprato ir ką reiškia komandinis darbas, vadovo pareigos, ir kad grįžtamasis ryšys priklauso nuo kokybiško darbo atlikimo.
„Būtent jos dėka ir supratau, įsivaizdavau, mokytojo darbą. Būdama vadove galėjau būti tarsi mokytoja. Kurdama stovyklos (grupelių) programą siekdavau kuo kokybiškiau ją suplanuoti ir pateikti“, – sako studentė.
Mėgstanti bendrauti su vaikais, kurti, organizuoti jiems įvairias veiklas, A. Bušininkaitė džiaugiasi savo sprendimu. Tai, kad eina tinkamu keliu ir pasirinko tą studijų programą ir tą profesiją, kurioje save įsivaizduoja ateityje, studentė suprato pirmo kurso antrajame pusmetyje atlikusi praktiką. Tad tai tik dar kartą patvirtina, kad patarimas „pasimatuoti“ norimą profesiją išties padeda dvejojantiems savo pasirinkimu.
Kas jaunam specialistui yra prestižas?
Pedagogo darbą renkasi vis mažiau jaunų žmonių. Anot pašnekovės, priežasčių tam tikrai yra. Tai ir nedidelis darbo užmokestis, daug „popierizmo“ darbe, didelė atsakomybė už kiekvieną auklėtinį. Vis tik pasirenkantys šią profesiją į viską žiūri kur kas plačiau.
„Pasak dr. A. Landsbergienės, dauguma žmonių, kurie renkasi pedagogo profesiją, ją renkasi dėl prasmės: „Aš ateinu ugdyti naujos Lietuvos, tikiu ja.“ Aš taip pat pasirinkau šias studijas dėl šios prasmės. Manau, pasirinkimas priklauso nuo žmogaus motyvacijos ir noro siekti savo tikslų“, – įsitikinusi A. Bušininkaitė.
Prakalbus pedagogams aktualia tema apie šios profesijos prestižo kėlimą, studentė sako įsitikinusi, kad kada nors pedagogo profesija taps prestižine. Jos nuomone, mokytojas prestižą jaustų ne tik įvertinus jo darbą didesniu užmokesčiu. Tai būtų jaučiama ir per pagarbą, ir per pasitikėjimą jo darbu, kuris, anot pašnekovės, yra itin reikšmingas.
„Pedagogas, manau, yra vienas iš svarbiausių žmonių vaiko gyvenime, kuris padeda asmenybės intelektui augti. Juk mokytojas prisidėjo prie kiekvieno dabar esamo ekonomisto, teisininko, policininko, mediko, inžinieriaus, pedagogo ir t. t. ugdymo. Ši profesija tuo ir ypatinga, kad būtent mokytojas prisideda prie geresnės ateities kūrimo, įdiegdamas tam tikrus pagrindus asmenybės tobulėjimo kelyje“, – sako A. Bušininkaitė.
Svarbu nesustoti mokytis
Dar visai neseniai bendrojo lavinimo mokyklą baigusi studentė pastebi, kad didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduria pedagogai savo darbe, informacinių technologijų naudojimas. Visuomenei sparčiai tobulėjant, atsirandant įvairiems skaitmeniniams prietaisams, išmaniesiems įrenginiams, modernėti turi ir mokymo procesas, naudojami metodai ir priemonės. Vis tik neretam pedagogui tai sukelia nepatogumų. Dėl COVID-19 viruso protrūkio pasaulyje ir šalyje susiklosčiusi situacija parodė, kad esant visuotiniam karantinui, ugdymo procesas tęsiasi, nors jo organizavimas gali susidurti su įvairiais iššūkiais. Pedagogų gebėjimas profesionaliai naudotis technologijomis dirbant nuotoliniu būdu tapo būtinybe.
Ir nors tiek šiuo, tiek kitais klausimais pedagogai turėtų bendradarbiauti ir geranoriškai pagelbėti kolegoms, A. Bušininkaitės teigimu, čia išryškėja ir kita problema. „Konkuravimas – dar viena problema ugdymo įstaigose. Apskritai, manau, pedagogai turi tarpusavyje bendrauti ir bendradarbiauti, o ne konkuruoti“, – teigia mergina.
Studentės nuomone, šiuolaikinis mokytojas su savo kolegomis turi dalintis mintimis, patirtimi bei žiniomis. Ne mažiau svarbu ir kelti savo kvalifikaciją, dalyvauti įvairiuose seminaruose, tobulėti. „Šiuolaikinis mokytojas negali sustoti mokytis. Pedagogas turi mokytis visą gyvenimą“, – įsitikinusi pašnekovė.
Žinios labai svarbios tiek pedagogui, tiek jo mokiniams. Specialistas turi ne tik gebėti bendrauti su vaiku. Jis turi žinoti ir tam tikrus psichologinius aspektus, darbo metodus ar naujoves, kurios palengvintų mokymosi procesą ir leistų sukurti tokią aplinką, kurioje vaikas galėtų atsiskleisti ir tobulėti.
„Kiekvienas žmogus yra unikalus, išsiskiriantis asmeninėmis savybėmis, mokymosi stiliumi, gebėjimais, motyvacija ir elgesiu. Būtent todėl šiuolaikinis mokytojas, teikdamas mokiniams naują medžiagą, turi išsiaiškinti ir atsižvelgti į ugdytinių intelekto tipus, prie jų pritaikyti ugdymo stilių ir veiklas. Grupėje ar klasėje mokytojui svarbu sukurti tvirtą emocinį ryšį, kuris leistų vaikams jaustis laisvai, drąsiai reikšti savo nuomonę bei pasitikėti savimi ir kitais“, – paaiškina studentė.
