Mokymosi procesui persikėlus į virtualią erdvę, poreikis vaiko gebėjimui sąmoningai prisiimti atsakomybę už savo mokymosi rezultatus, motyvaciją, norą gilintis į dalyko temas dar labiau išaugo. COVID-19 pandemija pastūmėjusi pasaulį į karantiną, perkėlė mokymąsi į internetinę erdvę, kurioje mokiniai susidūrė su didesniais savarankiško mokymosi iššūkiais. Vis dėlto, anot Šiaulių universiteto Edukologijos instituto profesorės, socialinių mokslų daktarės Aušros Kazlauskienės, kiekviena situacija atveria ir galimybes. Būtent karantino metu mokymasis naudojant internetą sukūrė sąlygas mokiniams pramokti mokytis savarankiškai.
„Persikėlus mokymui/si į internetinę erdvę buvo puiki galimybė priartėti prie savivaldaus mokymosi: mokytojams – galimybė pasidalinti su mokiniais atsakomybe ir už procesą, ir už rezultatus, mokiniams – išbandyti, ką reiškia pačiam mokytis, o ne kai tave moko, tėvams – pereiti nuo kontrolės link paramos vaiko savarankiškumui. Nustatyta, kad mokinių suvokimas apie stiprią tėvų kontrolę atliekant namų darbus yra tiesiogiai susijęs su dalykiniais pasiekimais: kuo aukštesnė tėvų namų darbų kontrolė, tuo prastesni mokinių dalykiniai pasiekimai“, – sako A. Kazlauskienė.
Savarankiškas mokymasis – sudėtingas procesas
Savarankiškumo palaikymas yra palankiausia tėvų įsitraukimo į vaikų mokymąsi forma. Tai paskatina vaikų vidinę motyvaciją, plėtoja gebėjimus atliekamų užduočių valdymui (valdyti laiką, planuoti bei imtis veiksmų ir pan.), atkaklumą užduotį atlikti iki galo, bei sumažinti vilkinimą. Ne mažiau reikšmingas savivaldus mokymasis pačiam besimokančiajam. Tyrimais įrodyta, kad mokinių pasiekimus ir pažangą lemia vienas iš veiksnių - gebėjimas valdyti savo mokymąsi. Kone dešimtmetį tyrinėjanti mokinių mokymo ir mokymosi procesus, praktikoje taikydama tyrimų metu gautas naujas žinias, profesorė pastebi, kad mokiniui nėra taip paprasta išsikelti tikslą, nusimatyti sėkmės kriterijus, planuoti mokymosi veiksmus, laiką, pasirinkti pagalbos būdus, paskatinti save, įsivertinti.
„Kuomet buvo pastebėta, kad sunkumų sukelia savarankiško mokymosi valdymas tiek iš mokytojų, tiek iš mokinių pusės, socialiniai tinklai „lūžo“ nuo patarimų ir gerosios praktikos pavyzdžių, kurių didžioji dalis ženkliai prasilenkė su praktika ir naujausiais moksliniais tyrimais. Kaip pavyzdys, daugelis patarimų neigė mokymosi atsakomybės klausimą. Mūsų daryti tyrimai kaip tik akcentuoja atsakomybės dimensiją kaip esminę. Pavyzdžiui, mūsų tyrimai parodė, kad sudarius sąlygas mokiniams mokytis savarankiškai, jie įsitraukia į procesą ir įsitikina, kad užduoties atlikimas reikalauja nepadalinto dėmesio, t. y. nemultitaskinti. Jeigu jiems nėra sukuriama galimybė savarankiškai priimti sprendimo, jie „praranda“ atsakomybę ir padalina dėmesį darydami du ar daugiau darbų iš karto. Neuromoksliniu požiūriu multitaskinimas nėra efektyvus mokymosi elementas ir imdamiesi daugiau nei vienos užduoties, mes skatiname smegenis blaškytis. Ir efektyvumas dėl to mažėja“, – tikina A. Kazlauskienė.
Tyrimai parodė, kad besimokantieji dažnai turi klaidingą supratimą, kaip jie mokosi, o tai lemia neveiksmingas mokymosi formas. To pasekoje išryškėjo metakognicijos ramsčių „įvedimo“ reikšmė mokymosi procese konstruojant pagalbą sėkmingam personalizuotam mokymuisi. Artimiausiu metu švietimo srityje bus daug kaitos, bet jos rezultatai priklausys taip pat ir nuo vieno iš svarbaus faktorių – mokinių mokėjimo mokytis, t. y. gebėjimo valdyti savo mokymąsi.
Nuotolinis mokymosi procesas atvėrė naujas galimybes
Kai kurių mokyklų nestandartinis mąstymas ir gebėjimas kūrybiškai spręsti problemas atnešė pridėtinės vertės jų bendruomenei. Mokytojams atsivėrė puiki galimybė pasižiūrėti į save iš šalies peržiūrint savo pamokos vaizdo įrašą. Tai leidžia įsivertinti pamokos kokybę ir analizuoti, kokius klausimus užduoda pamokos metu, kaip skatina mokinius, kokius teikia atsiliepimus, kaip inicijuoja mokymąsi, ar atpažįsta, kuriam mokiniui reikia pagalbos ir kaip ją suteikia, kaip sukuria sąlygas bendradarbiauti.
„Galbūt buvo pamokoje tokių momentų, kuriuos mokytojui buvo sunkiau suvaldyti, o pamokos vaizdo įrašo peržiūra sudarė galimybę įsivertinti veiksmus. Pavyzdžiui, ar mano, kaip mokytojo, esmė buvo „išeiti“ suplanuotą pamoką, ar sprendžiant susidariusią situaciją - kurti žinojimą „čia ir dabar“. Taigi, tas pasižiūrėjimas į save mikrožvilgsniu sukūria galimybę ateityje veikti prasmingiau“, – tikina A. Kazlauskienė.
Pašnekovė įsitikinusi, kad dabar pedagogai, turėdami jau nemenką įdirbį veikti nuotoliniu būdu, bus drąsesni pasimokyti papildomai tam, kad susikurtų tikrą nuotolinio mokymosi aplinką (atkreipiant dėmesį į modalumą, tempą, mokytojo ir mokinio vaidmenų raišką, internetinės komunikacijos sinchroniškumą, mokymo/si į(si)vertinimą, grįžtamojo ryšio šaltinius, formas, tipus ir pan.). Nors nuotolinis mokymas/is nepakeis tradicinio ugdymo, profesorės įsitikinimu, pedagogai, pamatę suteikiamas tokio mokymo/si galimybes vis dažniau pasinaudos jo teikiamais privalumais.
Visas šis laikotarpis mokinių tėvams buvo puiki galimybė pamatyti mokymą/si iš arti, įsitraukti į mokymo/si procesus. Entuziastams ir dar neapsisprendusiems dėl vaikų mokymo/si namuose ši situacija buvo duota kaip galimybė patirti nors iš dalies, ką reiškia mokymo/si procesai.
„Mokyklos įvairiai komentavo tėvų įsitraukimą į vaikų mokymosi procesus. Būtų gerai šios tėvų patirties nenuvertinti, rasti būdų, kaip ją plėtoti, nes tyrimai vienareikšmiškai akcentuoja nemenką poveikį vaikų mokymosi rezultatams, psichinei sveikatai, vaiko socialiniams santykiams, ateities perspektyvoms.
Vaikams ši mokymosi patirtis – tai buvo etapas, kai mokymosi aplinka priartėjo prie jų gyvenamo pasaulio patirties, ji tapo labiau jiems pažįstama, laisvesnė. Be jokios abejonės karantininis laikotarpis jiems atnešė daug iššūkių: nuo nutrūkusios socializacijos, skaitmeninės atskirties, neįveiklintos mokymosi aplinkos iki neįgytų ankstesnio mokymosi metų tam reikalingų įgūdžių, ypač savivaldumo“, – aiškina profesorė.
Mokymosi procesui persikėlus į internetinę erdvę netrūko iššūkių
Iššūkių per visą karantino laikotarpį buvo visokių. Specialistai pamatė, kad visiems įprastos ir artimos mokymo tradicijos tapo tolimos šiame COVID-19 pandemijos kontekste, kad mokymo/si internetu planavimas apima ne tik dalyko turinio perkėlimą, bet ir veiksmus, t.y. įvairių mokymosi procesui svarbių ryšių palaikymą, nes mokymasis yra ir socialinis, ir pažintinis procesas, o ne tik informacijos perdavimas. Socialinio proceso įveiklinimo – dalinantis idėjomis, atradimais, sėkmėmis, nesėkmėmis, teikiant paramą ir panašiai – nebuvimas sukuria sąlygas jaustis izoliuotiems, prarasti motyvaciją, patirti nusivylimą ar pyktį.
„Remiantis įvairių šalių tyrėjų nuotolinio mokymosi kokybės tyrimo rezultatais, projektuodami nuotolinio mokymosi procesus, sistemas ir medžiagą, mokytojai turi atsižvelgti ne tik į dalijimąsi žiniomis ir mokymosi rezultatus, bet ir į mokinių izoliacijos bei jų įtakos motyvacijai problemą. Taigi, pedagogui dirbant nuotoliniu būdu svarbu sukurti mokinių mokymąsi palaikančią aplinką ir suteikti galimybę nuolat bendrauti tarpusavyje. Galiausiai, norint veiksmingai mokytis tokiu būdu, reikia investuoti į besimokančių asmenų palaikymo ekosistemą, kuriai nustatyti ir sukurti reikia laiko. Palyginti su kitomis galimybėmis, paprastas turinio pateikimas internetu gali būti greitas ir nebrangus, tačiau be palaikomosios ekosistemos, jis neatneš laukiamų rezultatų“, – sako A. Kazlauskienė.
Profesorė akcentuoja, kad iššūkių kilo ir susijusių su ugdymo institucijų noru įsivertinti savo pastangas mokymą/si perkėlus į internetą. Pasak jos, kyla klausimai tiek apie mokslinius tyrimus šiame kontekste, tiek apie pačių institucijų įsivertinimo galimybes.
„Pirmiausia, ko gero, turime pagalvoti, ko nevertinti, nes pastaruoju metu pilna tradicinio ugdymo/si su mokymu/si internetine palyginimų versijų. Tokia prieiga grįstas vertinimas neturi realios vertės dėl kelių priežasčių. Pirma, norėdami sukurti efektyvias mokymosi aplinkas – ar tai būtų tradicinė, ar nuotolinė, ar internete – turime geriau suprasti, kaip mokiniai mokosi tose aplinkose. Esmė tokia, kad mokymosi procesas yra kitoks. Ir, antra, net ir geriausiame palyginimo tyrime yra per daug klaidinančių kintamųjų, kad rezultatai būtų pagrįsti ir prasmingi. Visai neseniai Lietuvos mokslo taryba paviešino finansuojamus taikomuosius tyrimus, skirtus paremti sprendimus dėl COVID – 19 pandemijos padarinių. Pavartę minėtą sąrašą, išvadas pasidarykime kiekvienas sau. Dar kartą matyti, kad prioritetai nėra skiriami tai esmingai, giluminiais tyrimais grįstai, ugdymo proceso realybei tyrinėti. Lietuvos edukacinius tyrimus atliekantys mokslininkai seniai kelia klausimus, susijusius su edukacinių tyrimų svarba ir plėtote. Antraip, šaliai, kuri nori pasiekti, kad mokinių pasiekimai per artimiausius metus pasikeistų kardinaliai, realizuoti minėtą viziją bus sudėtinga. Todėl dar kartą norėčiau akcentuoti, kad šiame laikotarpyje yra būtini gilūs, reikalaujantys išskirtinio mokslinio išmanymo tyrimai, kurie sukurs sąlygas pamatyti ugdymo realybės esmę ir plėtotės galimybes“, – kalba profesorė.
Anot A. Kazlauskienės, pedagogai karantino laikotarpiu ugdymo procese prarado kontrolę. Tai buvo didžiausias iššūkis ir ta riba, nuo kurios vieni žengė didelį žingsnį į priekį pasidalindami atsakomybėmis su mokiniais, tam tikrais atvejais ją perleisdami jiems. Kiti žengė kelis žingsnius atgal sustiprindami kontrolę. Pavyzdžiui, dar labiau pradėjo nepasitikėti mokiniais, tikrinti, mažinti pažymius įtarinėjant pašalinių pagalba. Dėl to prarado mokinių pasitikėjimą ir motyvaciją.
„Su vaiku žaidžiame ir spalviname knygelę ne tam, kad pademonstruotume savo pranašumą. Atvirkščiai, veikiame taip, kad galėtume puoselėti ir pagerbti tą santykį. Kalbama ne apie laimėjimą ar pralaimėjimą, o apie pagarbą jo asmenybės augimui“, – sako A. Kazlauskienė.
Kontrolės praradimo iššūkį kai kurios mokyklos sprendė keisdamos mokinių vertinimo prieigas. Pavyzdžiui, vertino už tai, ką padarė gerai, o ne tai, kas negerai, arba susikūrė mini sistemas, kaip konvertuos mokinių pastangas į pažymius, nes, jų nuomone, nebuvo mokiniams sudarytos sąlygos pademonstruoti savo žinias, gebėjimus kaip įmanoma geriausiai. Tai neatėmė iš mokinių noro siekti žinių. Gal tas gerųjų patirčių „virusas“ sukurs sąlygas daugiau dėmesio skirti besimokančiojo vidinėmis pastangomis į(si)vertinti.
