Papasakokite, kodėl pasirinkote Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo studijas?
Jau nuo vaikystės žinojau, kad noriu būti mokytoja. Prisimenu, kai su kiemo draugėmis žaisdavome „mokyklą“, dažniausiai aš prisiimdavau pedagogo vaidmenį. Netgi turėjau pasidariusi dienyną, kuriame žymėdavau, kas neatvyko į pamokas, bei rašydavau pažymius už atliktas užduotis. Visuomet patiko būti, bendrauti su vaikais, jais rūpintis, prižiūrėti, padėti. Be to, šalia savęs turėjau gerą ir gražų pavyzdį ‒ mano mama yra pradinių klasių mokytoja. Tad nuo vaikystės „gyvenau“ mokykloje. Mama vesdavosi į įvairius renginius, mačiau, kaip ji ruošiasi pamokoms, bendrauja su mokiniais, jų tėvais, kolegomis. Mamos darbas man atrodė tobulas. Ir tas įsitikinimas išliko toks stiprus, kad, nusprendus rinktis pedagogo kelią, man buvo nė motais pašaipus aplinkinių požiūris ir kalbos, kad ši specialybė nepaklausi, darbas prastai apmokamas ir panašiai. Mažiausiai galvojau apie pinigus, labiau ‒ kad patiktų tai, ką darau. Iš gimtojo Kauno studijuoti į Šiaulių universitetą atvykau dėl to, kad buvau girdėjusi, jog čia pedagogai ruošiami geriausiai. Taip pat viliojo ir puiki galimybė per ketverius studijų metus įgyti ir ikimokyklinio, ir pradinio ugdymo pedagogo profesiją.
Kiekvienas stojantysis studijas įsivaizduoja savaip. Kokių Jūs turėjote lūkesčių?
Kad galėsiu atlikti daug ir įvairių praktikų. Taip ir buvo. Per visą studijų laikotarpį iš universiteto auditorijų persikelti tobulinti praktinius įgūdžius į ugdymo įstaigas galėjome net šešis kartus: buvo trys pedagoginės praktikos ikimokyklinio ugdymo įstaigoje ir trys ‒ mokykloje. Atskiros ‒ asistavimo, stebimoji ir savarankiška ‒ praktikos leido iš arčiau pažinti mokyklos gyvenimą ne kaip mokinei, o kaip būsimajai mokytojai: tiesiogiai dalyvauti pamokos organizavimo procese, perprasti bendravimo pamokoje specifiką, suprasti aktyvumo ir kūrybiškumo reikšmę pedagogo darbe, stebėti mokinius bei kylančias pedagogines situacijas ir t. t. Džiaugiuosi, kad ugdymo ir ugdymosi procesus stebėjau ir praktinius įgūdžius tobulinau skirtingose ugdymo įstaigose, bendravau su įdomiais žmonėmis, mačiau, kokiais įdomiais ir įvairiais metodais gali būti ugdomi vaikai. Dar vienas dalykas, ko labai tikėjausi rinkdamasi Šiaulių universitetą, ‒ lygiaverčio bendravimo su dėstytojais. Šis mano lūkestis išsipildė su kaupu: studijų programoje dirba daug puikių specialistų: griežtų, bet teisingų ir draugiškų, pasirengusių padėti studentams įvairiais klausimais, skatinančių nuolatos tobulėti. Labai džiaugiausi galimybe studentams kartu su dėstytojais aptarti studijų kokybę, išsakyti savo požiūrį, teikti siūlymus.
Ar nebuvo minčių pasukti kitu keliu?
Ne, aš tvirtai žinojau, kad ši specialybė yra kaip tik man. Bendraudama su dėstytojais, mokytojais tik patvirtinau sau, kad pedagogo profesija yra labai svarbi, reikalaujanti didelio atsidavimo, operatyvių kūrybinių sprendimų, ir ji man patinka ir tinka.
Kaip sekėsi susirasti darbą baigus studijas ir į ką kreipėte dėmesį rinkdamasi darbo vietą?
Buvau gavusi ne vieną darbo pasiūlymą, bet pasirinkau būtent Kauno Simono Daukanto progimnaziją, nes patiko joje vyraujantis požiūris ir į vaiką, ir į pedagogą. Ne mažiau buvo svarbu draugiškas kolektyvas, žinojimas, kad turėsiu į ką kreiptis pagalbos. Aš, kaip ir mano mokiniai, šiemet esame pirmokai, tad pagalbos ir palaikymo pradedančiajam mokytojui labai reikia. Kad ir kiek praktikų studijų metais būta, tačiau yra viena, kai esi klasėje tik laikinai, ir visai kas kita, kai turi savo klasės vaikus, už kuriuos jautiesi atsakingas. Studijuodama sukaupiau daug žinių, įgijau tvirtų praktinių gebėjimų, džiaugiuosi dėstytojų teikta metodine medžiaga, rekomenduota literatūra. Tik gaila, kad daug gerų idėjų vis dar tebeguli mano sąsiuviniuose. Mokykloje toks tempas, kad vis neprisiruošiu atsisėsti pavartyti užrašų, bet tikrai tam atrasiu laiko.
Kaip apibūdintumėte šią profesija?
Labai garbinga. Visuomet jaučiau pagarbą pedagogams, bet tik pati pradėjusi dirbti pedagoginį darbą supratau, kad vien pagarbos neužtenka ‒ mokytojus reikia ypatingai saugoti ir mylėti, nes jų darbas reikalauja besąlygiško atsidavimo, kantrybės, laiko. Pedagogo veikla yra įvairiapusė, atrodo, tapęs mokytoju kartu tampi ir visų galų meistru ‒ biologu, chemiku, sportininku, policininku, mediku, psichologu ir t. t. Turi būti lankstus, gebėti bendrauti, suprasti, atsakyti, padėti. Baigusi darbo dieną, dažnai jaučiu norą parašyti visiems pažįstamiems mokytojams, auklėtojams, dėstytojams ir padėkoti jiems už kantrybę, suteiktas žinias ir skirtą laiką.
Ką patartumėte abiturientui dar svarstančiam, ar studijuoti ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogiką?
Patarčiau drąsiai rinkis šią profesiją! Ypač jei tau priimtinas aktyvus gyvenimo tempas, o vaikai teikia džiaugsmą. Nors pedagogo darbas yra sunkus, bet išties labai įdomus, pilnas iššūkių ir netikėtumų, čia vienodų dienų nebūna ‒ kiekviena jų kitokia.
Parengė doc. dr. Nijolė Bražienė
