Bene labiausiai iš komforto zonos merginai išeiti padėjo savanorystė Argentinoje: ūkyje, kuriame ji prižiūrėjo gyvūnus, neretai dingdavo elektra ar vanduo, artimiausia vargana parduotuvėlė buvo už kelių kilometrų, o autobusai važinėdavo tada, kada norėdavo.

Lukrecija – organizacijos „GAP compass“ įkūrėja, ilgametė „Jaunimo linijos“ savanorė, psichologijos bakalauro studijų Vilniaus universitete absolventė. Mergina šia tema netgi parašė bakalauro darbą, o savo sukaupta patirtimi ir patarimais dalijosi technologijų ir inovacijų konferencijoje LOGIN.

Mergina suskumba paaiškinti, kuo išskirtinė ta pertrauka nuo mokslų, pateikia pakoreguotą „gap year“ sąvokos apibūdinimą iš savo mokslinių darbų. Laisvi nuo studijų metai įprastai suvokiami kaip metų pertrauka nedalyvaujant švietimo sistemoje. Tokia pauzė dažniausiai pasirenkama prieš arba po mokslų aukštojoje mokykloje. Šiuo laikotarpiu jaunas žmogus įprastai dirba, keliauja ar savanoriauja užsienyje.

- Taigi, Lukrecija, kaip gimė idėja imti laisvus metus po mokyklos? 

- Iš tiesų neprisimenu pirmo momento, kai susimąsčiau apie „gap year“, išlikusios tik pavienės detalės. Mokiausi Vilniaus licėjuje ir man didelę įtaką padarė Rugilė Bausytė ir Justinas Kiškis – keleriais metais vyresni mokiniai, pasirinkę po mokyklos dviese keliauti ir tuo dalytis viešai.

Tad jau vienuoliktoje klasėje kirbėjo mintis apie kelionių metus – ji ir viliojo, bet drauge ir baugino. Tad sudariau su savimi sandorį: po vienuoliktos klasės susiplanuoti mini „gap year“ ir pažiūrėti, kaip man sekasi vienai keliauti. Tad du mėnesius savanoriavau Italijoje. Ten supratau, kiek daug galima išmokti apie pasaulį, žmones ir save. Būnant svetur, tuos du mėnesius norėjosi pailginti iki metų. 

Taigi, visos dvyliktos klasės metu mintys intensyviai lakstė tarp trijų pasirinkimų: medicinos, psichologijos studijų bei „gap year“. Įstojau į psichologiją užsienyje, mediciną – Lietuvoje ir galiausiai tik rugpjūčio mėnesį tvirtai nusprendžiau taip ir nenueiti į pirmąsias paskaitas. Norėjosi pailsėti nuo mokslų, įgyti savarankiško gyvenimo patirties, patirti jaunystę. Tuo metu mąsčiau taip: universitetas niekur nedings, bet ne visuomet galėsiu sau leisti metus keliauti po pasaulį.

– O kokia buvo artimųjų, aplinkos reakcija, ar jie pritarė tavo sprendimui? 

– Reakcijų buvo įvairių, ir jos laikui bėgant kito, nes aplinką tarsi vis po truputį pratinau prie „gap year“ idėjos. Įdomu gal tai, kad mano draugai išsakė daugiau nuogąstavimų nei tėvai. Pastarieji neskatino manęs pasirinkti „gap year“, bet tam ir neprieštaravo – buvo gana neutralūs. 

Tiesa, man jau grįžus po kelionių, mama prasitarė, kad labai nerimavo, bet nenorėjo kvestionuoti mano pasirinkimo, nes nujautė – tai tik būtų sukėlę konfliktų tarp mudviejų, bet nepakeitę mano nuomonės. Matyt, atrodžiau išties užtikrinta. Na, o draugai, nors ir jauni, bet atsakingi ir rūpestingi žmonės, tad jie man kėlė daug klausimų apie saugumą, finansus, planus... Mačiau, kad nerimavo. Tačiau bendrai esu labai dėkinga, kad nesulaukiau didelio pasipriešinimo, o išvykus visi laukdavo mano nuotraukų ir pasakojimų.

– Lukrecija, ką veikei per tuos metus, kur keliavai ir ką patyrei? 

– Mano kelionių metai prasidėjo Ispanijoje, kur per programą „Au Pair“ gyvenau su vietine šeima ir rūpinausi jų vaikais mainais už apgyvendinimą ir maitinimą. Vesdavau vaikus į užklasines veiklas, ruošdavome namų darbus, žaisdavome, o tuo metu jie tobulino savo anglų kalbos įgūdžius. Kol jie būdavo mokykloje, mokiausi ispanų kalbos, planavau tolesnes keliones. Vakarus leisdavome su kitomis auklėmis mieste, „ventiliuodamosi“ dienos įvykius ir gurkšnodamos sangriją. Taip galėjau pažinti ispanų kultūrą iš vidaus.

Po poros mėnesių su nedidele kuprine ant pečių, minimalia suma pinigų ir pradedančiosios ispanų kalbos žiniomis išvykau į Pietų Ameriką. Ten praleidau apie mėnesį ar pusantro. Mažame Argentinos kaimelyje savanoriavau fermoje per programą „WorkAway“. Ūkyje su kitais savanoriais iš įvairių šalių prižiūrėjome 50 arklių ir 20 šunų. Dirbdavome pagal saulės ritmą – anksti ryte ir po pietų. Ten sąlygos buvo kardinaliai kitokios nei Ispanijoje: visi savanoriai gyvenome vienoje patalpoje, neretai dingdavo elektra ar vanduo, artimiausia vargana parduotuvėlė buvo už kelių kilometrų, o autobusai važinėdavo be jokio fiksuoto tvarkaraščio – galėdavai saulėkaitoje laukti valandą ar dvi. Tačiau tai buvo išskirtinė patirtis. Pasibaigus savanorystei, likusį laiką keliavau po Argentiną ir Čilę, apsistodama hosteliuose, kur susipažinau su kitais keliautojais ir keliautojomis.

Galiausiai, mano planas buvo dirbti ir užsidirbti studijoms, tad praėjau atrankas ir intensyvius skrydžių palydovų mokymus. Tai buvo nepaprastai įdomūs ir intensyvūs pora mėnesių. Pamilau aviaciją! Mokėmės visko: nuo saugumo ir lėktuvo sandaros iki gimdymo priėmimo lėktuve ir klientų aptarnavimo. Sklandė gandai, kad pirmoji mūsų bazė, iš kurios skraidysime, bus Maltoje. Nepaprastai to laukiau! Intensyviai ruošiausi galutiniam egzaminui, gavau diplomą, tik... „nutiko“ pandemija. Keliones po pasaulį teko keisti į keturias namų sienas. 

Taip planai netikėtai pakito, bet namuose toliau mokiausi ispanų kalbos, skaičiau knygas ir leidau laiką su šeima. Gavusi vakciną, susiorganizavau porą trumpų kelionių Europoje, o „gap year“ užbaigiau dirbdama Norvegijoje, obelų ūkyje. Į obuolius parduotuvėje iki šiol nežiūriu taip pat!

– O kaip po visų klajonių tau sekėsi įstoti į aukštąją mokyklą? Gal net pasikeitė nuomonė, ką ir kur nori studijuoti? Gal ta pertrauka netgi padėjo lengviau įstoti?

– Kadangi egzaminus buvau išlaikiusi puikiai, įstoti nebuvo sunku. Daugiau klausimų kėlė kryptis ir universitetas. Jau „gap year“ pradžioje suvokiau, kad visgi noriu studijuoti psichologiją, o ne mediciną. Tik svarsčiau tarp Lietuvos ir užsienio universitetų. Čia vėl planus pakoregavo pandemija – dėl jos nusprendžiau pradėti studijas Vilniaus universitete. 

Tad, atsakant į klausimą, taip, „gap year“ man leido išsigryninti studijų kryptį. Kadangi stojant į Lietuvos universitetus svarbus tik stojamasis balas, mano kelionės niekaip jo nepaveikė. Tačiau siekiant studijų užsienio universitete, neretai daug reikšmės turi užklasinė veikla, motyvacinis laiškas. Taip „gap year“ gali pasitarnauti teigiamai – dėl gautos savanorysčių ir darbo patirties įstoti gali būti lengviau.

– Kaip nutiko, kad ta tema sugalvojai rašyti ir baigiamąjį? Kokios pagrindinės jo išvados, ką pavyko išsiaiškinti?

– Rinkdamasi bakalauro darbo temą, norėjau rašyti apie tai, kas man aktualu ir prasminga. Taip susimąsčiau apie „gap year“, o ir daugiau pasidomėjusi sužinojau, kad iki mano mokslinio darbo Lietuvoje tebuvo du sociologų tyrimai šia tema, bet nieko psichologijos srityje.

Atlikau kokybinį tyrimą – ėmiau interviu iš devyniolikmečių, šiuo metu pasirinkusių „gap year“ ir keliaujančių po pasaulį. Trumpai, tyrimas parodė, kad visi „gap year“ patyrimai (tiek malonūs, tiek emociškai sudėtingi) yra giluminiai – priešingai, nei kartais suvokiama visuomenėje. Tyrimo dalyviai minėjo esmines laisvų metų naudas – pagerėjusį santykį su savimi, didesnį patriotiškumą, pagerėjusią emocinę savijautą (net siejo juos su mažiau depresijos simptomų ir suicidinių minčių!). Drauge atskleista ir mažiau pozityvi pusė: tyrimo dalyviai patyrė adaptacinį stresą (sudėtingas pirmąsias „gap year“ savaites), lūkesčių ir realybės neatitikimą, nuovargį, vienatvę.

– O kaip atsidūrei ant LOGIN scenos tarp kitų garsių pranešėjų? 

– Taigi, šį pavasarį, laimėjusi Lietuvos mokslo tarybos konkursą „Mokslo mikrofonas“, gavau galimybę skaityti pranešimą LOGIN – didžiausioje Baltijos šalių technologijų ir inovacijų konferencijoje. Pranešimo „Ar gap year tik gap tavo CV?“ metu pristačiau savo atliktus tyrimus, asmenines patirtis bei įdomius faktus šia tema.

(nuotrauka:https://www.kurstoti.lt/ap/m/18978.jpg?1722176589)

Taip pat pirmą kartą viešai buvo pristatytas mano projektas „GAP compass“. Tai mano ilgai brandinta ir šiais metais pagaliau realizuota idėja. Per „GAP compass“ siekiame įgalinti jaunus žmones pasirinkti „gap year“ ir tinkamai juos suorganizuoti. Socialinėje medijoje šviečiame visuomenę apie kelionių metus remiantis mokslu pagrįsta informacija bei teikiame individualias ir šeimos konsultacijas norintiems susiplanuoti ir įgyvendinti svajonių metus. Ši idėja kilo iš mano asmeninės patirties, pokalbių su kitais keliautojais ir keliautojomis bei skaitytų mokslinių tyrimų. Tikiu, kad „GAP compass“ įgalins daugiau jaunų žmonių įgyvendinti svajones. 

– Kaip tu manai, ar apskritai per „gap year“ reikia kažkokio plano, ar užtenka tiesiog plaukti pasroviui?

Manau, kaip ir pradedant bet kokią naują veiklą, prasminga bent įsivardyti savo lūkesčius ir tikslus. Nors po mokyklos tikslus kėliausi intuityviai, dabar, jau iš psichologijos studijų, žinau, kaip tai svarbu motyvacijai. Juk „gap year“ plano sudarymui turime reflektuoti, nuspręsti, kas mums svarbu. Taip tikslingai galime siekti svajonių išpildymo. Tiesa, planas neturėtų varžyti, nes neretai vienas iš „gap year“ siekių ir yra patirti laisvę. Tačiau bent apytiksliai planai leidžia turėti kryptį, kuri tampa esmine per nežinios ir nepastovumo kupinus metus.

_________________________________________________________________________________

Nuotraukos - Ugniaus Bagdonavičiaus, Juliaus Kalinsko ir asmeninio archyvo

Parengė Rūta Anusevičienė

__________________________________________________________________________________________

Visos 2024 m. bendrojo priėmimo į aukštąsias mokyklas datos.

Šiame puslapyje - konkursinio balo skaičiuoklė.

Priėmimo tvarka į universitetus ir kolegijas, konkursai, visos visos specialybės - žurnale KUR STOTI 2024! Jį galite įsigyti visuose prekybos centruose, spaudos kioskuose ir užsisakyti internetu.