Jau pripratę prie nuotolinio darbo ir bendravimo įvairių įrenginių ekranuose subtilybių, dabar vėl turime „perkrauti“ savo kasdienybę, kad mūsų dienos ir darbai sugrįžtų į senąsias vėžes. Savo įžvalgomis apie tokio perėjimo ypatumus dalijasi Šiaulių valstybinės kolegijos Socialinio darbo katedros lektorė Laima Milkintaitė.
Karantinas privertė keistis
Kovo 16 dieną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje prasidėjęs karantinas ir su juo susiję patys įvairiausi apribojimai kėlė ir tebekelia įvairių reakcijų. Viena yra aišku – absoliučiai daugumai žmonių tokia patirtis buvo visiškai nauja, nes reikėjo pakeisti savo elgesį ir įpročius kone visose kasdienybės sferose. Pamokos ir studijos persikėlė į virtualią erdvę. Jeigu tik įmanoma, dalis dirbančių asmenų savo darbus taip pat turėjo dirbti iš namų. Visuomenė buvo raginama likti namie, kurį laiką nevyko absoliučiai jokie renginiai.
Šiaulių valstybinės kolegijos Socialinio darbo katedros lektorė Laima Milkintaitė teigia, kad paskelbtą karantiną galima vadinti kriziniu įvykiu, kuris staiga pakeitė daugumos gyvenimą. Reikėjo greitai persiorientuoti ir pereiti prie kitokio gyvenimo ir darbo ritmo, pobūdžio. Tikėtina, kad daugumai prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos reikėjo šiek tiek laiko. Karantinas buvo tęsiamas kelis kartus, todėl dauguma žmonių įprato prie jo, vėl nusistovėjo savitas ritmas ir gyvenimo tempas. Pasibaigus karantinui ir grįžtant į darbą, mokslus, tikėtina, kad vėl reikės šiek tiek laiko pakeisti jau nusistovėjusį „karantininį“ gyvenimą ir iš naujo prisitaikyti prie naujų (senų) įpročių.
Iš karantino – (ne)lengvai ir (ne)greitai?
Dėstytoja Laima svarsto, ko galima tikėtis vėl išgyvenant virsmo laikotarpį. Dalis žmonių laukia grįžimo į aktyvų gyvenimą, nori ištrūkti iš „karantininio“ režimo, nes pasiilgo gyvo bendravimo, socialinių kontaktų, veiklos realioje (ne virtualioje) aplinkoje. Vadinasi, jiems grįžimas gali suteikti džiaugsmą, pasitenkinimą bendravimu ir realia, gyva veikla. Tačiau reikia nepamiršti, kad daugybė kasdienybės momentų vėl keisis, reikės perskirstyti savo laiką, užduotis ir pan. Tai gali kelti ne tik džiugias emocijas, bet ir šiek tiek nerimo, jaudulio, pasimetimo, nepasitikėjimo. Išėjimas iš „gyvenimo tarp keturių sienų“ karantino metu į profesinę bei socialinę erdves kai kam gali užtrukti ir pareikalauti pereinamojo laikotarpio prisitaikyti prie vėl pakitusios (nors anksčiau buvusios įprastos) situacijos. Kiekvienam tai bus labai individualiai: vieni grįš į naujas, t. y. prieš 3 mėnesius vadintas įprastomis, vėžes kaip nieko nebuvę, kitiems tai gali užtrukti.
Kolegijos dėstytoja pabrėžia, kad tiek karantinas, tiek grįžimas iš namų į darbo vietas – stresiniai įvykiai. Stresas yra apsauginė organizmo reakcija į aplinkos pokyčius, kai jaučiamas harmonijos trūkumas. Valdomos ir įveikiamos stresinės situacijos, būsenos leidžia atgauti pusiausvyrą ir sėkmingai funkcionuoti. Jeigu yra kitaip, žmogus ima jausti ilgai trunkančius galvos skausmus, apatiją, energijos trūkumą, nuolatinį nerimą ar baimę, padidėja menkavertiškumo jausmas, trūksta pasitikėjimo savimi, kyla nepasitenkinimas, keliami vis didesni reikalavimai sau ir pan. Grįžimas į įprastą darbinį ritmą kiekvienam gali užtrukti skirtingai. Tikėtina, kad vieniems tai bus viena – dvi dienos, kitiems – daugiau. Jei tai trunka ilgiau nei mėnesį ir išryškėja keli iš minėtų požymių, reikėtų pradėti ieškoti atsakymo sau, kodėl taip yra, stebėti save, o gal net ieškoti pagalbos.
Dėstytoja konstatuoja, kad karantinas leido pamatyti ir daug gerų dalykų: galimybę susitelkti ir susivienyti sudėtingomis sąlygomis; gebėjimą labai greitai persiorientuoti ir pradėti veikti; daug veiklos atlikti nuotoliniu būdu; įveikti naujovių, informacinių technologijų baimę; išmokti kitaip planuoti savo laiką; įvertinti realų bendravimą ir socialinius kontaktus; branginti ir mokėti džiaugtis tuo, ką turime. To reikėtų nepamiršti ir grįžtant į normalų pokarantininį ritmą, o kelis nuotolinio darbo mėnesius tiesiog priimti kaip naudingą patirtį.
