Galima tik priminti, jog Alvydas Šlepikas 1994 metais debiutavo poezijos antologijoje „Svetimi“, yra išleidęs poezijos knygas „Taika tavo kraujui“ (1997), už kurią 1998 m. paskirta Zigmo Gėlės premija, ir „Tylos artėjantis“ (2003), taip pat parašęs eilėraščių naujajai poezijos antologijai „Svetimi po 20” (2014), pastebėtas ir įvertintas ir skaitytojų, ir profesionalių literatūros kritikų. Alvydo Šlepiko novelių knyga „Lietaus Dievas“ (2005) sulaukė didžiulio populiarumo ir pakartotinai buvo išleista su šešiomis naujomis novelėmis knygoje „Lietaus Dievas ir kiti“ (2016).
Romanas „Mano vardas – Marytė“ pagrįstas realiais istoriniais faktais
Lietingą vidudienį šiltoje ir jaukioje auditorijoje susirinkusiems klausytojams, studentams ir dėstytojams rašytojas Alvydas Šlepikas daugiausiai pasakojo apie savo romaną „Mano vardas – Marytė“, skaitytojų išrinktą geriausia 2012 „Metų knyga“, susilaukusį net kelių pakartotinių leidimų, o 2013 m. įvertintą Lietuvos rašytojų sąjungos premija už geriausią Metų knygą, tapusį šiuolaikinės literatūros bestseleriu. A. Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ sulaukė ir tarptautinio pripažinimo: jis išverstas į latvių, estų, lenkų, vokiečių, ukrainiečių ir olandų kalbas. Kaip pasakojo pats knygos autorius, romanas yra pagrįstas realiais istoriniais faktais, reikia pripažinti, nedaugeliui, ypač jauniems žmonėms, žinoma skaudžia pokario „vilko vaikų“ išgyvenimų patirtimi. Rašytojas pasakojo, jog tai po Antrojo pasaulinio karo nuo siautėjančio bado iš Rytprūsių į Lietuvą per Nemuną bėgę vokiečių vaikai. Pasak autoriaus, romane pasakojama apie Rytprūsių vokiečių moterų ir vaikų patirtą badą, šaltį, prievartavimus ir žmogaus pažeminimą.
Paveikti įtaigaus ir žmogiško, nuoširdaus rašytojo Alvydo Šlepiko pasakojimo, į pokalbį aktyviai įsitraukė ir klausytojų auditorija, akademinės bendruomenės nariai. Doc. Skirmantė Biržietienė prisiminė, jog jai teko matyti filmą apie „vilko vaikus“, tuo dar kartą patvirtindama šios istorinės temos aktualumą. Prof. Aleksandras Krasnovas pasidomėjo, kokia faktine medžiaga buvo remtasi rašant šį romaną. Rašytojas pabrėžė, jog romano pamatas nėra vien asmeninės vaizduotės vaisius, jog tai buvo ne vienadienė užgaida ar lengvabūdiškas žaidimas: iš pradžių su a.a. kino režisieriumi Jonu Marcinkevičiumi buvo sumanyta kurti dokumentinį filmą šia tema, bet negavus Kultūros ministerijos finansavimo, idėja, atrodytų, žlugo, tačiau vėliau viešai paskelbus apie sumanymą kurti filmą apie vilko vaikus, Alvydui Šlepikui ėmė skambinti ir rašyti žmonės, kurie pasakojo apie savo artimųjų, draugų, kaimynų, pažįstamų, kuriems teko patirti „vilko vaikų“ dalią, praeities išgyvenimus pokary. Rašytojas minėjo, jog surinko daug žmonių pasakojimų – gyvų žodinių liudijimų apie Rytprūsių vokiečių pabėgėlių pokario situaciją. Kaip minėjo pats romano autorius, ši knyga ir apie „vilko vaikų“ istorinę dramą, apie žmogaus tapatumo prarastį, jo skausmingas naujo įsišaknijimo paieškas, ir kartu tai literatūrinis pasakojimas apie Antrojo pasaulinio karo tragiškus padarinius, kurių negalima pamiršti. Tai romanas – liudijimas ir apie atmintį: „Ji sako: Visa tai iškyla iš praeities kaip iš miglos. Žmonės ir įvykiai apsupti vėjo nešamo sniego ar tyloje tvyrančio rūko. Viskas nutolę, tačiau nepamiršta. Vienos detalės ryškesnės, kito prarastos, tarsi blunkančioje nuotraukoje. (...) Žmonės pasirodo tarytum iš rūko, iš speigo, iš ūkanotos žiemos, sujuoduoja, meta šešėlį ant karo sutremptos, kraujo prisigėrusios žemės ir išnyksta“.
Romanas – literatūrinis pasakojimas apie istorinės nelaimės ir kančios ištiktą žmogų
Jau parašęs šį romaną rašytojas perskaitė istorines knygas, rusų autobiografinius atsiminimus apie Antrojo pasaulinio karo siaubą – tai Leonido Rabičevo „Karas viską nurašys“ (Vilnius: Briedis, 2016) ir sovietų kario Nikolajaus Nikulino atvirą liudijimą „Atsiminimai apie karą“ (Vilnius: Briedis, 2013). Taigi, pasak romano autoriaus, „knygos tema tarsi pati susirado mane“, ji natūraliai išaugo iš žmogiškojo intereso kalbėti ir rašyti apie bet kokios tautybės žmogų, ištiktą istorinės nelaimės ir kančios. Rašytojas Alvydas Šlepikas pabrėžė, jog šį romaną galima perskaityti kaip tam tikrą apibendrintą žmogaus kančios situaciją – tai literatūrinis pasakojimas, kuriame neatskiriamai susipina istoriniai faktai su kūrėjo vaizduote, apie karo nuskriaustuosius, apie pokario aukas, apie tai, jog karo ir pokario situacijoje visada nukenčia paprastas žmogus: galingieji dalinasi įtakos ir valdžios zonas, o paprastas žmogus, nepriklausomai nuo tautybės, ar tai būtų žydas, rusas, lietuvis ar vokietis, išgyvena siaubingus tų veiksmų padarinius. Pasaulis žino ir privalo visada prisiminti apie Holokaustą. Pasaulis turi žinoti ir „vilko vaikų“ likimą. Juk, kaip teigia rašytojas Alvydas Šlepikas, žmogaus kančia nėra matuojama aukų skaičiumi, kiekvieno kenčiančio vaiko skausmas karo ir pokario akivaizdoje neturi būti užmirštas ar nutylėtas. Pasak doc. Eglės Keturakienės, Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ – tai literatūrinis pasakojimas apie tikėjimą ir viltį, apie tai, jog yra Kažkas (romane žodžiais neįvardytas Dievas ar veikėjų kartojami Tėve mūsų maldos žodžiai) aukščiau už žmogų, kas jį palaiko, jog kartais žmogų gelbsti ir lietuvių kalba ištartas vardas, ir paprastų žmonių gerumas, ir jautrumas kitam. Šis romanas stiprina tautų kultūrinius saitus, nutiesia kultūrinį tiltą tarp tautų, puoselėja bendražmogiškas vertybes, kurios nieko bendra neturi su karinguoju nacionalizmu. Tai romanas, aktualizuojantis besąlygišką gyvybės ir žmogiškumo kaip draugystės vertę.
Rašytojas Alvydas Šlepikas atkreipė skaitytojų dėmesį į tai, jog romane pasakojama, kaip su Rytprūsių vokiečiais vaikais žaidžia ir vaikas Borisas, kaip mažą berniuką pabėgėlį vokietį Heincą laikinai priglaudžia inteligentiška rusų pora,– vyras karininkas, kilęs iš senos karininkų šeimos, ir jo žmona Aliona, vertėja iš vokiečių kalbos. Jie laukiasi savojo kūdikio, bet priglaudžia ir bėgantį vokiečių berniuką. Pasak paties rašytojo, šiame romane pasakojami karo žiaurumai neužgožia iš pasakojimo sklindančios vilties: juk romanas baigiasi Velykomis, alkanos mergaitės gebėjimu pasidalinti margučiu. Vokiečių mergaitės Renatės ilgas klaidžiojimas ir ieškojimas prieglobsčio baigiasi mieste, kur ji pro namo langą girdi skambančią muziką ir mato šokančias balerinas: „Mano vardas – Marytė, sako Renatė, o moteris paima mergaitei iš rankų pašventintą kiaušinį“.
