VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto jaunesnysis mokslo darbuotojas bei Energetinio saugumo tyrimų centro bendradarbis Justinas Juozaitis

Seimo rinkimus laimėjusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis R. Karbauskis kartu su socialdemokratų vadovu A. Butkevičiumi sieks panaikinti Energetikos ministeriją, o jos funkcijas perleisti Ūkio ir Susisiekimo ministerijoms. Būsimi valdančiosios koalicijos partneriai mano, kad ministerijos steigimą lėmė Visagino atominės elektrinės projektas, todėl jo atšaukimas atitinkamai turėtų lemti ir ministerijos uždarymą. Jie taip pat teigia, kad esminiai ministerijos tikslai jau yra įgyvendinti, todėl atskiros ministerijos energetikai nebereikia. Tokie argumentai ne tik nepateisina ministerijos išformavimo būtinybės, bet ir nublanksta prieš priežastis ją išsaugoti.

Argumentai ministerijai uždaryti – nepagrįsti

Energetikos ministerijos steigimas 2009 m. nebuvo grindžiamas vien tik Visagino atominės elektrinės projektu, todėl jo atsisakymas neturėtų lemti ministerijos išformavimo. Konservatoriai, tuo metu aktyviai skatinę ministerijos steigimą, pirmiausiai siekė grąžinti energetikos sektorių atgal į valstybės rankas ir paspartinti įvairių strateginių projektų įgyvendinimą. Apart Visagino atominės elektrinės taip pat buvo planuota statyti ir suskystintų gamtinių dujų terminalą, elektros jungtis su Švedija ir Lenkija, apjungti Lietuvos ir Lenkijos dujų tiekimo sistemas ir sinchronizuoti Baltijos valstybių elektros energijos sistemas su kontinentinės Europos tinklais. Daug dėmesio skirta Ignalinos atominės elektrinės uždarymui ir, laikui bėgant, Astravo atominės elektrinės saugumui.

Žvelgiant į pirminius Energetikos ministerijos tikslus ir dabartinę padėtį negalima teigti, kad ministerija jau įgyvendino jai iškeltus uždavinius. Tiksliau būtų sakyti, kad ji yra pusiaukelėje: Lietuvoje jau veikia suskystintų gamtinių dujų terminalas ir tarpvalstybinės elektros jungtys, tačiau Lietuvą ir Lenkiją jungsiantis dujotiekis „GIPL“ dar net nepradėtas statyti, o Baltijos valstybių elektros energijos sistemų sinchronizacija, Ignalinos atominės elektrinės uždarymas ir Astravo atominės elektrinės statybos yra ilgalaikiai procesai, reikalaujantys sutelktų institucinių pajėgumų, atstovavimo aukščiausiu politiniu lygmeniu ir nuoseklaus tarptautinio bendradarbiavimo.

LVŽS ir LSDP lyderių argumentacija primena dūmų uždangą, slepiančią tikruosius politinių partijų motyvus, bet ne racionalius argumentus, pagrindžiančius Energetikos ministerijos panaikinimo reikalingumą. Dabartinis ministras energetikai R. Masiulis mano, kad ministerija turėtų dirbti toliau, nes jos uždarymas komplikuotų Europos Sąjungos lėšų įsisavinimą, tačiau priežasčių ministerijai išsaugoti esama ir daugiau.

Kam naikinti tai, kas veikia geriau?

Energetikos ministerijos funkcionavimą gali pateisinti jos veiklos rezultatai ir jų palyginimas su Ūkio ministerijos įgyvendintais darbais, kada energetika buvo jos žinioje. Septynerius metus veikiant energetikos ministerijai buvo įrengtas SGD terminalas ir 9-asis Lietuvos elektrinės blokas, nutiestos elektros jungtys su Švedija ir Lenkija, pastatytas dujotiekis tarp Klaipėdos ir Jurbarko, padidinti dujotiekio Klaipėda – Kuršėnai pajėgumai, modernizuoti elektros ir šilumos tiekimo tinklai, vystyta atsinaujinanti energetika ir liberalizuotos gamtinių dujų bei elektros energijos rinkos. Įgyvendinti infrastruktūros projektai ir rinkos reformos sukūrė prielaidas žaliavų ir energijos kainų mažėjimui ir sustiprino šalies energetinį saugumą. Europos Komisijos nuomone, Lietuva tapo geruoju pavyzdžiu valstybėms, siekiančioms ambicingų energetikos reformų.

Ūkio ministerijos pasiekimai – gerokai kuklesni. 1997 – 2008 metų sandūroje pastatytas Būtingės naftos terminalas, prie kurio ilgą laiką buvo dirbama dar gyvuojant senajai Energetikos ministerijai (iki 1997 m.), ir bendromis Baltijos valstybių pastangomis nutiestas elektros kabelis tarp Suomijos ir Estijos. Akivaizdu, kad Lietuvos energetikos sektoriaus valdymas specializuotoje ministerijoje yra rezultatyvesnis, nei platesniu veiklos pobūdžiu pasižyminčioje Ūkio ministerijoje.

Pirminės reakcijos į siūlymą uždaryti Energetikos ministeriją – ganėtinai švelnios. Suprask, raginimas naikinti ministeriją nėra reikšmingas pats savaime, svarbu, kad jos funkcijas kažkas perimtų, pavyzdžiui, Ūkio ministerijos departamentas energetikai. Tačiau, kaip rodo praktika, svarbu ir tai, kaip energetikos sektoriaus valdymas yra organizuojamas. Kodėl reiktų grįžti prie prastesnio energetikos valdymo modelio.

Neigiamas poveikis Lietuvos nacionaliniam saugumui

Net ir po Rusijos karinės intervencijos Ukrainoje energetika išlieka vienu iš svarbiausių Lietuvos nacionalinio saugumo iššūkių. Tą rodo paskutinis atstovaujamų politinių partijų susitarimas dėl užsienio, saugumo ir gynybos politikos, tai pabrėžia Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento ataskaitos, Seimo rezoliucija dėl Astravo ir kiti dokumentai. Tokį požiūrį palaiko tiek šalies Prezidentė D. Grybauskaitė, tiek Užsienio reikalų ministras L. Linkevičius.

Lietuvos nacionalinio saugumo problematikos persipynimas su energetika reikalauja stiprios institucijos, kurios atsakomybės ribos nėra blaškomos tarp skirtingų, nedaug ką bendro turinčių pavedimų. Tam reikalinga vyriausybinio lygmens institucija, kurios veikla yra išimtinai sutelkta ties energetikos sektoriaus valdymu. Energetikos ministerija šiuos lūkesčius pateisina, tačiau jos funkcijas perdavus Ūkio ministerijai būtų suformuotas itin keistas institucinis darinys.

Reformuota Ūkio ministerija tuo pačiu metu būtų pavesta rūpintis Lietuvos verslo aplinka ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymu. Skatinti inovacijas ir kuruoti šalies elektros sistemos sinchronizaciją  su kontinentinės Europos tinklais. Plėtoti turizmą ir tarpvalstybines gamtinių dujų jungtis. Didinti eksportą ir Astravo atominės elektrinės saugumą. Nesunku numatyti, kad toks energetikos sektoriaus valdymo modelis ne tik susilpnintų Lietuvos pajėgumus reaguoti į nacionalinio saugumo iššūkius, bet ir apsunkintų tradicinių Ūkio ministerijos funkcijų vykdymą, neleistų ministrui įsigilinti į visų jo kuruojamų sričių problematiką.

Strateginių projektų užbaigimas

Galiausiai, energetikos ministerijos nereiktų išformuoti vien dėl to, kad trys svarbūs strateginiai projektai, kuriems būtinas pastovus atstovavimas aukščiausiu politiniu lygmeniu ir nesiblaškymas tarp daugelio tarpusavyje nesusijusių pavedimų, nėra baigti. Vis dar reikia uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, sinchronizuoti elektros energijos sistemą su kontinentinės Europos tinklais ir integruoti Lietuvos ir Lenkijos gamtinių dujų sistemas. Kita vertus, reikia pastoviai reaguoti į branduolinės energetikos plėtrą šalies kaimynystėje ir rūpintis jos saugumu. Siekiant šių tikslų reikia stiprinti, o ne skaidyti institucinius pajėgumus, užtikrinti, kad susisitelkęs, o ne tarp pavedimų blaškomas ministras atstovautų Lietuvos interesus.

Tad yra trys svarios priežastys, pateisinančios tolesnį Energetikos ministerijos darbą, tačiau ar esama rimtų argumentų, pagrindžiančių jos uždarymo būtinybę?