Du Lietuvos kino ir televizijos apdovanojimus „Sidabrinė gervė“, Vidas Petkevičius – geriausias antraplanis aktorius ir Edgaras Rubenis – geriausias kompozitorius, pelniusioje kino juostoje analizuojami pareigos ir žmogiškumo klausimai.
Karalių pamaina – per šventes išpuolantis budėjimas. Pamaina, kurios metu būtinai turi nutikti kas nors neįprasto. Jaunas policininkas Kastytis (aktorius Vainius Sodeika) jau antrą parą sėdi prie komos ištikto, Antrojo pasaulinio karo metu padarytais nusikaltimai įtariamo, ligonio palatos durų.
Budėjimo pamaina seniai baigėsi, tačiau niekas neatvyksta jo pakeisti, o vadovybė taip pat nesusisiekia. Nepaisant neaiškios situacijos, jaunasis pareigūnas nesitraukia nuo įtariamojo palatos. Jis įsitikinęs šios misijos svarbumu, nes užduotį gavo iš paties komisaro, todėl yra pasiryžęs nepalikti savo posto, kol negaus naujo įsakymo. Tuo labiau – tai pirmoji užduotis jo gyvenime.
„Karalių pamaina“ jau pristatyta Tarptautiniame Braunschweigo (Vokietija), Nacionaliniame Latvijos „Lielais Kristaps“ ir Monrealio (MWFF) (Kanada) filmų festivaliuose.
Riba tarp atsakomybės ir moralės
„Toks įsakymas“ – ne kartą filmo siužete minima frazė. Pareigos, atsakomybės našta, kuri slegia jaunąjį policininką Kastyti simbolizuoja visuomenės požiūrį, kuomet iš jauno žmogaus Lietuvoje tikimasi, jog būtent jis atlygins ir ištaisys praeities skriaudas.
Režisieriaus I. Miškinio teigimu, pareigos ir žmogiškumo klausimas svarbus ir aktualus ne tik jaunimui, bet vis tik, pirmiausia, būtent iš jaunosios kartos reikalaujama atsakomybės, pareigos, teisingumo. „Dažnai pareigos mašina pradeda veikti ne ta kryptimi, kurią įsivaizdavome, o pataisyti ją žmogiškais argumentais nepavyksta, nes ruošiant tobulą pareigos mašiną, svarbiausia įdiegti aiškias kryptis, nuorodas ir atsakymus, o žmogiškumas kelia per daug klausimų“, – ribą tarp atsakomybės ir moralės įvardija I. Miškinis.
„Karalių pamainoje“ taip pat analizuojamos šiandienines dalyvavimo visuomenėje problemos, kuomet siekiama likti nešališkais ir nuolatos jaučiamas empatijos badas aplink vykstantiems procesams. Pasak režisieriaus, taip vyksta todėl, nes žmogiškumas lieka kaip savaime suprantamas dalykas, o neretai suvokiamas net kaip silpnumas. „Visuomenė dažniausiai siekia būti „jokia“, pasirenkama neįpareigojanti, „patogi“ būtis, neieškant gyvenimo prasmių ar santykio su kitu svarbos – niekas nenori patirti nesaugumo, silpnumo jausmo“, – teigia seselės vaidmenį filme atliekanti aktorė Aiste Diržiūtė.
Post-trauminės visuomenės atspindžiai
Kino juostoje „Karalių pamaina“ istorinių traumų tematika (koloboravimas su nacių ir sovietine sistemomis) suteikia konkretumo abstraktiems moraliniams klausimams. Policininkas Kastytis atlieka pareigą saugodamas ligonį, tačiau jo sergimas įtariamasis bus teisiamas už nusikaltimus, kuriuos veikiausiai irgi padarė paprasčiausiai vykdydamas nurodymus. „Nurodymų vykdymas, noras būti gerbiamu ir vertinamu – tai post-trauminės visuomenės atspindžiai, kurie atskleidžia, kad ir Antrojo pasaulinio karo laikotarpio nusikaltimai buvo vykdomi ne tik piktavalių žmonių, o moralinių klausimų nekeliančių sistemos sraigtelių. Žmonių, kurie vykdė įsakymus, neprisiimdami asmeninės atsakomybės“, – pasakoja filme pagrindinį vaidmenį atliekantis aktorius V. Sodeika.
Aktoriaus teigimu, visgi šio filmo nereikia sieti su sovietizmu, su jo padaryta įtaka Lietuvos visuomenei. „Taip, „Karalių pamainoje“ jaučiamas kartų augusių sovietinėje aplinkoje ir laisvoje Lietuvoje konfliktas, sovietizmo suformuotos baimės galios valdyti, bet tai nėra pagrindinė filmo mintis“, – aiškina jaunosios kartos aktorius V. Sodeika.
„Karalių pamaina“ kauniečius, Kaune studijuojančius studentus, moksleivius ir visą visuomenę lapkričio 3 d. 18 val. kviečia į „Romuvos“ kino centrą (Laisvės al. 54) filmo peržiūrai ir atvirai diskusijai apie filme keliamas filosofines, socialines temas. Diskusijoje dalyvaus Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedros dėstytojas, filosofas Algirdas Davidavičius, filmo režisierius Ignas Miškinis ir kiti kūrybinės komandos nariai.
Kino centro „Romuva“ ir VDU organizuojami „Subtitrai“ kviečia prisiminti, kad lietuviškas kinas yra mūsų tapatybės dalis – jo pasakojimai yra mums artimiausi tiek istorine, tiek psichologine prasme ir padeda geriau pažinti save ir šalį, kurioje gyvename.
Naujausias režisieriaus Igno Miškinio darbas – tai trečiasis jo pilno metro filmas, po sėkmingai pasirodžiusių „Diringas“ (angl. Diring) (2006) ir „Artimos šviesos“ (angl. Low Lights) (2009).
