Interviu su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto (SMF) Sociologijos katedros profesore dr. Aušra Maslauskaite.
Šiuo metu Jūs tiriate vyrų tėvystę po skyrybų Lietuvoje, analizuojate tėvo ir vaikų santykius bei alimentų mokėjimą. Ką sociologija gali pasakyti šioje, atrodytų, teisinėje problemoje?
Iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti, kad tokios temos kaip alimentų mokėjimas, tėvo ir vaiko bendravimo tvarkos nustatymas po skyrybų yra teisininkų reikalas ir tai nėra sociologų atsakomybės sritis. Egzistuoja teisės normos, teisininkai jas pritaiko, o rezultatas – aiškios taisyklės, kuriomis privalo vadovautis skyrybas išgyvenę tėvai bei vaikai. Realus, kasdienis gyvenimas yra kur kas sudėtingesnis, o teisė ir jos taikymas yra sąlygota visuomenės lūkesčių, tikėjimų, juos palaikančių darinių. Ji organizuoja visų skyrybų procese dalyvaujančių supratimą apie tai, koks turėtų būti tėvo, motinos vaidmuo po skyrybų, kas yra vaiko gerovė, ir sprendžia kitus skyrybų klausimus. Šie lūkesčiai ir tikėjimai yra sukurti visuomenės, bet dauguma žmonių mano, jog tai – nekintančios ir objektyvios tvarkos rezultatas. Būtent šioje vietoje pasirodo sociologas, kuris turi įrankius atskleisti lūkesčių, tikėjimų seklumą, prieštaras ir negatyvias pasekmes. Teisė yra sociologijos įkaitė. Dar daugiau – tik sociologijos pagalba įmanoma pamatyti kaip teisės procesai yra tvarkomi daugumai nematomo režisieriaus – visuomenės.
Ar tiesa, jog taip pat ir daugelis gyvenimo sričių, ne tik teisė, bet ir ekonomika, politika, žiniasklaida, medicina bei švietimas yra režisuojamos visuomenės?
Netgi mūsų meilė, seksualumas yra šio nematomo režisieriaus kūriniai. Per šeimos sociologijos paskaitas studentams dažnai sakau, jog net ir itin asmeniniuose, intymiuose jūsų gyvenimo įvykiuose yra trečias. Jis yra net jūsų miegamuosiuose. Tas trečias nėra asmuo, tai – visuomenė, jos sukurti, į mus giliai įsisėdę suvokimai, kad meilė turi būti būtent tokia, kad moterys ir vyrai turi elgtis būtent taip, nes priešinga yra „nenormalu“, nenorima, negeistina. Būtent sociologija mums suteikia perspektyvą atpažinti šį „trečią“, mūsų ir aplinkinių gyvenimo režisierių, kuris nebūtinai yra geranoriškas, vienodai teisingas visiems ir pan. Sociologija gali paaiškinti ir platesnio masto reiškinius. Paimkime visai šviežią Lietuvos aktualiją – naujo prekybos centro atidarymą. Ekonomikos, rinkodaros ar marketingo paaiškinimai pateikia mums dalinius atsakymus į klausimą, kodėl žmonės per pirmąją savaitę nupirko daug kartų daugiau bananų nei prekybininkai planavo. Sociologai čia daug naudingesni, nes atskleidžia veiksnius, kurie apsprendžia pačius ekonominius procesus. Šiuo požiūriu sociologija yra pamatinis instrumentas aiškinant tai, kas vyksta visuomenėje.
Grįžtant prie Jūsų tyrimo apie tėvystę po skyrybų, kaip atrodo Lietuvos padėtis kitų šalių kontekste?
Lyginimas visuomet priklauso nuo perspektyvos. Jei ši perspektyva bus orientuota į Šiaurės ir Vakarų Europos šalis – prastai. Lietuvoje ženkliai mažesnė vaikų dalis po tėvų skyrybų palaiko aktyvius santykius su tėvu. Kitaip tariant, žymiai daugiau vaikų nebeturi tėvo. Ir tai nėra tik tėvo, motinos ar vaiko problema – savo pasekmėmis tai yra socialinė problema. Santykių tęstinumas yra svarbus švelninant neigiamas skyrybų pasekmes vaikams, kurios yra ne tik psichologinės, bet susijusios su materialine gerove, vaikų ateities pasirinkimais ir galimybėmis, šansais išlipti iš skurdo, kuris yra nereta skyrybų pasekmė. Tad šiuo požiūriu tėvystės santykių tęstinumas yra aktualus visuomenei, valstybei ir Lietuvoje būtina dar daug ką nuveikti keičiant esamą padėtį.
