Dr. Natalija Atas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinės politikos programos lektorė, Šefildo universitete apgynusi disertaciją apie skurstančius dirbančiuosius Lietuvoje

Lietuva buvo viena iš Europos šalių, kurias 2007-2008 metų finansų krizė paveikė stipriausiai. Tačiau šalies ekonomika ne tik atsigavo, bet ir pradėjo augti stebėtinai greitai. Šiuo metu Lietuva yra greičiausiai augančių Europos ekonomikų dešimtuke.

Mario Draghi, Europos centrinio banko (ECB) prezidentas, pagyrė Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes už strategijas, pritaikytas kovai su globaline finansų krize. Šios šalys krizės metu pritaikė tokias griežtas ekonomines priemones, kaip viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio sumažinimas, pensijų „apkarpymas“, mokesčių didinimas, socialinės paramos sumažinimas bei jos suteikimo tvarkos sugriežtinimas. M. Draghi žodžiais, Baltijos valstybės „pasiuntė galingą žinutę“ kitoms Europos šalims ir turėtų būti laikomos išskirtinai sėkmingu kovos su krize pavyzdžiu. Bet ar tikrai?

Lietuvoje kas penktas žmogus gyvena žemiau skurdo ribos

Galbūt Baltijos šalių pasiųsta žinutė ir buvo iš tiesų galinga, tačiau gerėjantys šių šalių  makroekonominiai rodikliai buvo tik viena jos dalis. Kiti socio-ekonominiai indikatoriai, tokie kaip skurdo bei nelygybės augimas ar minimalaus darbo užmokesčio lygis, atskleidžia, kad Lietuvos pavyzdys nebūtinai buvo teigiamas.

Pradėkime nuo to, kad kas penktas žmogus mūsų šalyje gyvena žemiau skurdo ribos, beveik kas trečias patiria skurdą ir socialinę atskirtį. Skurdas Lietuvoje paliečia platų žmonių spektrą: vaikus, jaunimą, pagyvenusius žmones, tuos, kurie ieško darbo, ir netgi dirbančius. Iš tiesų, darbas ne visada apsaugo nuo skurdo – virš 8 proc.  dirbančių žmonių Lietuvoje gyvena žemiau skurdo ribos. Dirbančios moterys ir šeimos su vaikais dažnai susiduria su padidinta skurdo rizika. Ir čia tik oficiali statistika. Turint omenyje, kad skurdo rizikos riba Lietuvoje yra viena iš žemiausių Europoje, padėtis yra dar opesnė.

Tuo metu, kai Graikijos krizė buvo plačiai aptarinėjama tarptautinėje žiniasklaidoje, Lietuvos gyventojai nepastebėtai gyveno dar didesniame nepritekliuje. 2014 metais minimalus atlyginimas Graikijoje siekė 683 eurų, o Lietuvoje – vos  289 eurų ir buvo vienas mažiausių Europoje. Panaši padėtis buvo ir su vidutinio atlyginimo lygiu, kuris iki šiol yra tarp žemiausių Senajame žemyne (mažesnę vidutinę algą uždirba tik Bulgarijos ir Rumunijos piliečiai).

Pajamų nelygybė ir iš to kylančios problemos

Žiūrint į tokius optimizmo nekeliančius socio-ekonominius rodiklius, ne vienam gali kilti klausimas, ar tikrai Lietuvoje gyvenančių žmonių gyvenimas negerėja, nors šalies ekonomikos augimas per pastarąjį dešimtmetį buvo vienas sparčiausių Europoje? Atsakymą į šį klausimą galima nesunkiai rasti žiūrint į pajamų nelygybės rodiklį. Lietuva pasižymi vienu iš didžiausių pajamų nelygybės lygių Europoje. Tai reiškia, kad pajamos šalyje yra paskirstytos išskirtinai netolygiai ir pajamų atotrūkis tarp turtingiausių ir neturtingiausių žmonių yra labai aukštas.

Per pastarąjį dešimtmetį smarkiai išaugusi pajamų nelygybė rodo, kad žmonės, kurių finansinė gerovė pagerėjo, priklausė labiausiai pasiturinčių Lietuvos gyventojų grupei. Kitaip tariant, patys turtingiausi gyventojai šalyje pasidarė dar turtingesni, o mažiausiai pasiturintys vargu ar pajuto savo gyvenimo kokybės pagerėjimą. Taigi, atsakymas į anksčiau užduotą klausimą yra paprastas. Taip, gyvenimas Lietuvoje iš  tiesų gerėja, tačiau tik mažai visuomenės daliai.

Tokia Lietuvoje susiklosčiusi socio-ekonominė situacija neabejotinai atspindi valstybės vykdomą socialinę politiką bei jos bendrą gerovės modelį. Būtent šios struktūros turi didžiausią potencialą apsaugoti piliečius nuo įvairių socialinių problemų ir palaikyti jų gerovę, ypač tais atvejais, kai šeima ir rinka to padaryti negali. Valstybės socialinė politika aprėpia šeimos, būsto, švietimo, sveikatos, darbo rinkos ir socialinės apsaugos sritis. Socialinė apsauga (apimanti socialinį draudimą, paramą bei paslaugas) yra ypač svarbus nacionalinės socialinės politikos elementas, padedantis apsaugoti žmones įvairių socialinių problemų atvejais (pvz. darbo praradimo, ligos ar skurdo). Be to, ši sistema turėtų apsaugoti labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes (pvz. vaikus, pagyvenusius žmones, vienišus tėvus). Tačiau Lietuva yra viena iš Europos valstybių, kuri piliečių socialinei apsaugai skiria mažiausiai lėšų ir dėmesio.

Tinkamus sprendimus galima rasti tik deramai įsigilinus į socialines problemas, o tam reikalingas platų žinių spektrą apimantis socialinės politikos ekspertų išsilavinimas. Šalyje trūksta specialistų, kurie suvoktų valdžios ir piliečių vaidmenį sprendžiant socialines problemas, geriau išmanytų sritį, orientuotą į žmogaus gerovę – socialinę politiką.

Būtina keisti nacionalinę socialinės politikos strategiją

Pagal „Eurostat“ duomenis, 2014 metais Lietuvos vyriausybė socialinei apsaugai išleido vos 11,5 proc. nuo bendrojo nacionalinio produkto (BNP), žymiai mažiau nei Europos vidurkis, kuris sudarė 19,5 proc. Europos Sąjungoje (ES) mažiau išleido tik viena jauniausia jos narė – Rumunija. O bendros (ne tik vyriausybinės) išlaidos socialinei apsaugai  Lietuvoje buvo beveik dvigubai mažesnės už Europos vidurkį. Tai reiškia, kad nepaisant sąlyginės ekonominės sėkmės, Lietuvos gerovės valstybė yra mažiau dosni ir mažiau aprėpianti nei dauguma kitų Europos šalių. Tokia sistema nesuteikia adekvačios apsaugos Lietuvos piliečiams ir padaro juos ypač pažeidžiamais šiuolaikinių problemų kontekste.

Ką tai reiškia? Neperžiūrėjus nacionalinės socialinės politikos strategijų, tolimesnis ekonominis augimas ir toliau negarantuos labiausiai pažeidžiamų gyventojų grupių gyvenimo kokybės gerėjimo. Vakarų Europos valstybėse vykdomi lyginamieji socialinės politikos tyrimų rezultatai rodo, kad socialinių išlaidų mastas dažnai atspindi visuomenės gerovės lygį. Šalys, kuriose socialinei apsaugai yra skiriama daugiau lėšų, pasižymi mažesniu skurdo ir nelygybės lygiu bei geresniais žmonių gyvenimo kokybės rodikliais. Gerovės valstybės pareiga yra užtikrinti savo piliečiams tam tikrą minimalų (orų) gyvenimo standartą per valstybės institucijų veiklą.

Nuo to, kokį atsakomybės laipsnį valstybė prisiima už savo piliečių gerovę, priklauso ne tik socialinių problemų paplitimo laipsnis, bet ir bendras žmonių gyvenimo pasitenkinimas visuomenėje. Valstybės, kurios prisiima mažiau atsakomybės už savo piliečių gerovę, pasižymi didesniu skurdo ir nelygybės paplitimu bei bendru gyvenimo kokybės nepasitenkinimu gyventojų tarpe. Būtent tai ir galime pastebėti Lietuvoje, kur valdžios institucijos vis dažniau pabrėžia, kad asmenys patys turėtų pasirūpinti savo gerove, o valstybės vaidmuo šiame procese turėtų būti minimalus. Kol šis požiūris nepasikeis, Lietuvos gyventojai išliks vieni iš skurdžiausių Europos Sąjungoje.