Į Niudžersį atėjo pavasaris. Kelių dienų pavasaris balandį. Antradienį stoviu traukinių stotyje. Važiuosiu į Niujorką. Lauke penkiolika laipsnių. Visi išsirengę. Juodaodžiai, meksikiečiai, baltieji lėtai ir išdidžiai vaikštinėja Niu Bransviko miestelio gatvėmis. Koja už kojos. Ranka už rankos. Cigaretė po cigaretės.
Baltaodė blondinė pavargusiu veidu, maskuojanti jį didžiuliais tamsiais akiniais ir storu makiažo sluoksniu, sunkiai lipa stoties laiptais. Rankose kavos puodelis, burnoje smilkstanti cigaretė. Tuoj atvažiuos traukinys. Žmones sujuda. „New Jersey local express“,– praneša konduktorė traukiniui priartėjus. Šiaip taip randu laisvą vietą. Visi traukia į Niujorką. Į miestą, kuris niekada nemiega.
Mano iPhone’as groja jau iširusios britų grupės „One Direction“ dainą „Istorija“ (History). Net jai pasibaigus, negaliu išmesti iš galvos priedainio žodžių: „Mes su tavimi turime daug bendros istorijos./ Todėl galėtume būti pati geriausia komanda, kurią kada nors matė pasaulis./ Mes su tavimi turime daug bendros istorijos./ Todėl nepaleiskime jos vėjais,/ mes galime daug daugiau,/ galime gyventi amžinai“. Daina sumyšta su vagone sėdinčių amerikiečių kalbomis: „Viskas tiesiog puiku. Jos partneris nedirba, sėdi namie visą dieną, storas kaip paršas... Puiku, tiesiog puiku...“ Nuskęstu vagono triukšme, bet nekantriai laukiu Niujorko „Penn“ stoties įvariaspalvių garsų.
Aplink mus daug kasdienio triukšmo, bet dar daugiau triukšmo, kurį galima pavadinti politiniu ir socialiniu triukšmu. Pastarasis dažnai užmaskuoja visuomenėje tvyrančias nesaugumo ir krizės nuojautas, socialinius prieštaravimus, žmonių išnaudojimą ir ekonominę savivalę, ar tai būtų JAV, ar Lietuvoje. Triukšmauk, kad kiti negirdėtų to, kas iš tikrųjų vyksta. Triukšmauja visi. Politikai ir popkultūros įžymybės, grigaičiai ir bunkės, užkalniai ir šalčiūtės, dagiai ir gražuliai, konservatoriai ir socialdemokratai. Šis triukšmas užgožia tai, kas mums galėtų būti svarbu. Brexit? Ne. Kaip rašo vienas iš naujienų portalų, svarbiau grėsmė bulvių derliui. Naujasis Darbo kodeksas? Ne. Daug įdomiau – žvilgsnis į Palangos paplūdimį. Diskriminaciniai įstatymai, kuriuos šią vasarą priiminėja LR Seimas? Ne. Geriau pasižiūrėkime, kokį bikinį vilki princesė Beatričė. Begalinis vaizdinių ir žodžių srautas: „Kraują kaitinanti pupytė turi nešioti akinius“, „Prodiuseris apvogė savo klientą“, „Seimo narys rastas nuogas savo automobilyje“, „Nauja vaikinų popgrupė emigravo į Švediją“... Triukšme dalyvaujantiems pasaulis – kreivų veidrodžių karalystė. Triukšmaujant neapykanta kartais tampa meile, chamizmas – pasitikėjimu, gėdinimas – religija, patyčios – visuomenės gynimu nuo priešų. Žinome, kad šito išvengti beveik neįmanoma. Bet būtina tai pastebėti, suvokti, analizuoti.
Popkultūra ir jos triukšmas – neišsemiamas sociologo ar sociologės tyrimų šaltinis. Analizuodami popkultūrą, galime suprasti tai, kaip eiliniai piliečiai išgyvena skausmą, pesimizmą, susvetimėjimą, siaubą ir nuobodulį. Arba tai, kaip jie tvarkosi su varginančia kasdienybe ir išlaiko aistrą gyventi šalyje, kurioje reikia itin daug pastangų plūduriuoti „normalaus“ gyvenimo paviršiuje.
Be to, popkultūra energingai sieja mūsų gyvenimus su gaminiais, įžymybėmis, žvaigždėmis, elgsenos būdais ir kalbėjimo formomis. Jei nusipirksiu „Dolce & Gabbana“ džinsus, gal kas nors pamanys, kad priklausau lietuviškam elitui; jei pasikvėpinsiu Tomo Fordo kvepalais „Black Orchid for Men“, nors trumpam prisišliesiu prie tokių įžymybių, kaip Mantas Petruškevičius, Alexas Monaco ar Alebastra Dūdėnaitė. Laimingas šunsukis?
Popkultūra netingi žaisti su mūsų nerimu, nesaugumo jausmu, troškimu būti patraukliems, matomiems ir pripažintiems. Dėl visų šių priežasčių svarbu ją sociologiškai tirti. Nesuvokiant, kas vyksta šiuolaikinėje popkultūroje, neįmanoma nei būti politiškai raštingam, nei išvengti politinio triukšmo, nei dalyvauti prasmingoje diskusijoje su skirtingų socialinių padėčių žmonėmis.
Dainoje „Visa, kas svarbu“ (All that Matters) Justinas Bieberis liūdnai kartoja: „Oi, oi, man reikia, kad tu nušviestum mane taip ryškiai,/ kaip žvaigždės danguje,/ ir ne tik dabar, bet ilgam laikui, patikėk manimi. /Taip, taip, kam reikia didžiulės lovos, jei joje nėra karalienės?/ Be tavęs aš neegzistuoju,/ tu užpildai mane,/ tu visa, kas man svarbu“. Paprasti, net banalūs dainos žodžiai. Bet jie verčia mane susimąstyti apie tai, kas reikšminga mano ar kitų gyvenimuose: kokiu vyru ar moterimi būti, kokius santykius užmegzti ir puoselėti, ką apdovanoti dėmesiu, kaip kuo ilgiau palaikyti romantinį jaudulį, ką pamiršti ir kaip susiplanuoti savo jausmus kitai savaitei.
Šiek tiek perdedant galima sakyti, kad sociologui nėra banalių dainų. Yra tik daug politinio ir socialinio triukšmo, kurį reikia narstyti, ardyti, narplioti ir paaiškinti, kodėl jis svarbus: kieno interesai slepiasi už šio triukšmo, kas didžiausias triukšmadarys ir ką visa tai reiškia. Ar kas nors gali būti įdomiau už tai? Na, nebent vakarienė su Bieberiu Kauno restorane „Višta puode“.
Prof. dr. Artūras Tereškinas yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros profesorius, 2015 m. Lietuvos mokslo premijos laureatas, knygų „Vyrų pasaulis“ ir „Popkultūra“ autorius. Jis dėsto VDU „Taikomosios sociologijos“ magistro ir „Sociologijos ir antropologijos“ bakalauro programose.
Popkultūros sociologija su Justinu Bieberiu
Prof. dr. Artūras Tereškinas – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros profesorius
Į Niudžersį atėjo pavasaris. Kelių dienų pavasaris balandį. Antradienį stoviu traukinių stotyje. Važiuosiu į Niujorką. Lauke penkiolika laipsnių. Visi išsirengę. Juodaodžiai, meksikiečiai, baltieji lėtai ir išdidžiai vaikštinėja Niu Bransviko miestelio gatvėmis. Koja už kojos. Ranka už rankos. Cigaretė po cigaretės.
Baltaodė blondinė pavargusiu veidu, maskuojanti jį didžiuliais tamsiais akiniais ir storu makiažo sluoksniu, sunkiai lipa stoties laiptais. Rankose kavos puodelis, burnoje smilkstanti cigaretė. Tuoj atvažiuos traukinys. Žmones sujuda. „New Jersey local express“,– praneša konduktorė traukiniui priartėjus. Šiaip taip randu laisvą vietą. Visi traukia i Niujorką. Į miestą, kuris niekada nemiega.
Mano iPhone’as groja jau iširusios britų grupės „One Direction“ dainą „Istorija“ (History). Net jai pasibaigus, negaliu išmesti iš galvos priedainio žodžių: „Mes su tavimi turime daug bendros istorijos./ Todėl galėtume būti pati geriausia komanda, kurią kada nors matė pasaulis./ Mes su tavimi turime daug bendros istorijos./ Todėl nepaleiskime jos vėjais,/ mes galime daug daugiau,/ galime gyventi amžinai“. Daina sumyšta su vagone sėdinčių amerikiečių kalbomis: „Viskas tiesiog puiku. Jos partneris nedirba, sėdi namie visą dieną, storas kaip paršas... Puiku, tiesiog puiku...“ Nuskęstu vagono triukšme, bet nekantriai laukiu Niujorko „Penn“ stoties įvariaspalvių garsų.
Aplink mus daug kasdienio triukšmo, bet dar daugiau triukšmo, kurį galima pavadinti politiniu ir socialiniu triukšmu. Pastarasis dažnai užmaskuoja visuomenėje tvyrančias nesaugumo ir krizės nuojautas, socialinius prieštaravimus, žmonių išnaudojimą ir ekonominę savivalę, ar tai būtų JAV, ar Lietuvoje. Triukšmauk, kad kiti negirdėtų to, kas iš tikrųjų vyksta. Triukšmauja visi. Politikai ir popkultūros įžymybės, grigaičiai ir bunkės, užkalniai ir šalčiūtės, dagiai ir gražuliai, konservatoriai ir socialdemokratai. Šis triukšmas užgožia tai, kas mums galėtų būti svarbu. Brexit? Ne. Kaip rašo vienas iš naujienų portalų, svarbiau grėsmė bulvių derliui. Naujasis Darbo kodeksas? Ne. Daug įdomiau – žvilgsnis į Palangos paplūdimį. Diskriminaciniai įstatymai, kuriuos šią vasarą priiminėja LR Seimas? Ne. Geriau pasižiūrėkime, kokį bikinį vilki princesė Beatričė. Begalinis vaizdinių ir žodžių srautas: „Kraują kaitinanti pupytė turi nešioti akinius“, „Prodiuseris apvogė savo klientą“, „Seimo narys rastas nuogas savo automobilyje“, „Nauja vaikinų popgrupė emigravo į Švediją“... Triukšme dalyvaujantiems pasaulis – kreivų veidrodžių karalystė. Triukšmaujant neapykanta kartais tampa meile, chamizmas – pasitikėjimu, gėdinimas – religija, patyčios – visuomenės gynimu nuo priešų. Žinome, kad šito išvengti beveik neįmanoma. Bet būtina tai pastebėti, suvokti, analizuoti.
Popkultūra ir jos triukšmas – neišsemiamas sociologo ar sociologės tyrimų šaltinis. Analizuodami popkultūrą, galime suprasti tai, kaip eiliniai piliečiai išgyvena skausmą, pesimizmą, susvetimėjimą, siaubą ir nuobodulį. Arba tai, kaip jie tvarkosi su varginančia kasdienybe ir išlaiko aistrą gyventi šalyje, kurioje reikia itin daug pastangų plūduriuoti „normalaus“ gyvenimo paviršiuje.
Be to, popkultūra energingai sieja mūsų gyvenimus su gaminiais, įžymybėmis, žvaigždėmis, elgsenos būdais ir kalbėjimo formomis. Jei nusipirksiu „Dolce & Gabbana“ džinsus, gal kas nors pamanys, kad priklausau lietuviškam elitui; jei pasikvėpinsiu Tomo Fordo kvepalais „Black Orchid for Men“, nors trumpam prisišliesiu prie tokių įžymybių, kaip Mantas Petruškevičius, Alexas Monaco ar Alebastra Dūdėnaitė. Laimingas šunsukis?
Popkultūra netingi žaisti su mūsų nerimu, nesaugumo jausmu, troškimu būti patraukliems, matomiems ir pripažintiems. Dėl visų šių priežasčių svarbu ją sociologiškai tirti. Nesuvokiant, kas vyksta šiuolaikinėje popkultūroje, neįmanoma nei būti politiškai raštingam, nei išvengti politinio triukšmo, nei dalyvauti prasmingoje diskusijoje su skirtingų socialinių padėčių žmonėmis.
Dainoje „Visa, kas svarbu“ (All that Matters) Justinas Bieberis liūdnai kartoja: „Oi, oi, man reikia, kad tu nušviestum mane taip ryškiai,/ kaip žvaigždės danguje,/ ir ne tik dabar, bet ilgam laikui, patikėk manimi. /Taip, taip, kam reikia didžiulės lovos, jei joje nėra karalienės?/ Be tavęs aš neegzistuoju,/ tu užpildai mane,/ tu visa, kas man svarbu“. Paprasti, net banalūs dainos žodžiai. Bet jie verčia mane susimąstyti apie tai, kas reikšminga mano ar kitų gyvenimuose: kokiu vyru ar moterimi būti, kokius santykius užmegzti ir puoselėti, ką apdovanoti dėmesiu, kaip kuo ilgiau palaikyti romantinį jaudulį, ką pamiršti ir kaip susiplanuoti savo jausmus kitai savaitei.
Šiek tiek perdedant galima sakyti, kad sociologui nėra banalių dainų. Yra tik daug politinio ir socialinio triukšmo, kurį reikia narstyti, ardyti, narplioti ir paaiškinti, kodėl jis svarbus: kieno interesai slepiasi už šio triukšmo, kas didžiausias triukšmadarys ir ką visa tai reiškia. Ar kas nors gali būti įdomiau už tai? Na, nebent vakarienė su Bieberiu Kauno restorane „Višta puode“.
Prof. dr. Artūras Tereškinas yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros profesorius, 2015 m. Lietuvos mokslo premijos laureatas, knygų „Vyrų pasaulis“ ir „Popkultūra“ autorius. Jis dėsto VDU „Taikomosios sociologijos“ magistro ir „Sociologijos ir antropologijos“ bakalauro programose.
