Artūras Tereškinas – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros profesorius.
Įsivaizduokite tris gyvenimiškas scenas.
Pirmoji: vakar žiūrėjau vieną iš šimtų internetinių serialų, kurių serija trunka tik dešimt minučių. Patogu kaip greitasis maistas. Charakteriai kaip karikatūros, pasisakymai – savipagalbos knygų citatos. Gyvenimo išmintis – iš populiarių atlikėjų dainų. Užsirašau pagrindinio veikėjo žodžius: „Vieną dieną turėsi atleisti sau už visus netikusius pasirinkimus, kuriuos manaisi padaręs savo gyvenime. Kaip galime šokti, kai mūsų žemė sukasi? Kaip galime miegoti, kai mūsų lovos dega?“
Antroji scena: amerikiečių popmuzikos atlikėja Cat Power susivėlusiais pilkais apyilgiais plaukais, vienoje rankoje laikanti alaus skardinę, kitoje – cigaretę, pradeda dainuoti dainą: „Kažkada aš norėjau būti geriausia,/ Du tvirtos uolos kumščiai,/ smegenys, kurios galėtų paaiškinti bet kokį jausmą/... Kažkada aš norėjau būti geriausia/ Joks vėjas ar krioklys negalėtų man sutrukdyti,/ Bet tada užgriuvo potvynio srautas/ ir nakties žvaigždės virto dulkėmis...“ Daina nutrūksta viduryje, svirduliuojanti moteris iškeikia klausytojus, imasi kitos dainos, kuri užstringa priedainyje, o atlikėja nusliūkina į užkulisius. Koncertas baigiasi taip greitai, kaip ir prasidėjęs.
Įsivaizduokite trečią sceną. Buvęs Lietuvos įžymybės vyras jos kieme degina dirbtines orchidėjas ir rūbus. Sintetika nenori degti, apgirtęs vyras pila ant jos degųjį skystį. Išgąsdinta atlikėja savo Facebooko paskyroje rašo, kad buvęs jos partneris išspyrė jos namo duris, įsiveržė į vidų, ėmė viską niokoti, o paskui kieme deginti. Aistros verda kaip rimtoje muilo operoje: skambutis policijai, pasiaiškinimai, atsiprašymai, prisipažinimas nusikaltus, bauda ir viešas atlikėjos atleidimas. Mylimųjų santykiai jau nutrūkę, bet vyro įsimylėjimas, virtęs pykčiu ir įniršiu, išliko.
Kodėl visos šios gyvenimiškos scenos įdomios sociologui ar sociologei? Ir ar verta gilintis į šias gyvenimo scenas? Gal geriau domėtis ekonomika, politika, opera, sportu, politikų reitingų lentelėmis, pramoginiais šokiais ar kalafiorų kainomis?
Be abejo, visos šios temos irgi įeina į sociologo tyrimų akiratį. Tačiau emocijos, kurios užpildo mūsų kasdienį gyvenimą, – turtingas ir neįtikėtinai įdomus apmąstymų objektas, kuris dar laukia jaunųjų sociologų dėmesio. Kodėl mane apėmęs nuobodulys ir kartu nerimas (pirmoji scena), kaip paaiškinti popatlikėjos neviltį ir žiūrovų baimę (antroji scena) ir ką reiškia įniršis, sukeltas apsėstos meilės ir nesugebėjimo taikiai užbaigti santykių (trečioji scena)?
Ir nuobodulys, ir neviltis, ir baimė, ir įniršis, ir nenumalšinamas įsimylėjimas ne tik kuria mūsų kasdienio elgesio įpročius, bet ir mus suartina ar išskiria. Nuobodžiaujame kartu, apimti nevilties užsisklendžiame nuo kitų, įsimylėję kankiname save ir kitus. Kartais deginame dirbtines orchidėjas. Tada meilė pasidaro nuodinga. Kaip yra rašiusi žinoma amerikiečių tyrinėtoja Laura Kipnis, „meilė yra ir svaiginanti, ir kartu maniška, bet galų gale toksiška: besitęsiančios saviapgaulės pratybos“. Bet ar tikrai meilė vien tik saviapgaulės pratybos?
Kai įsimylime, viliamės, kad tie, kuriuos įsimylėjome, išpildys mūsų viltis bei pažadus ir padės nugalėti dažnai mus persmelkiantį vienatvės jausmą. Būna, kad didelės investicijos į meilę, panašiai, kaip į akcijų rinką, neatsiperka. Pralošiame. Tačiau ir tais atvejais, kai deginamos dirbtinės orchidėjos, investicijos į meilę užpildo mūsų monotonišką kasdienybę netikėtumo, baimės, aistros, susirūpinimo išgyvenimais. Visa tai mus uždega ir leidžia pajusti, kad gyvename. Bet tai visai nereiškia, kad meile galima pateisinti neapykantą, pyktį, smurtą. Ne, tikrai ne.
Ką sociologai nori pasakyti gilindamiesi į kasdienio gyvenimo scenas ir mėgindami paaiškinti beviltišką įsimylėjimą ir kitas emocijas? Ogi tai, kad nuobodulys, pyktis, liūdesys, viltis ar pavydas, paverčiantys kasdienį gyvenimą nenuspėjamu, suteikia energijos ir jėgų išgyventi. Šiame pasaulyje vis sunkiau surasti dalykų, kurie mums pakankamai rūpėtų, kuriais tikėtume ar kuriems galėtume įsipareigoti. Todėl net ir tais atvejais, kai mums nepavyksta įgyvendinti savo meilės troškulio, mūsų paklydimai, atmiešti skirtingų emocijų, gali būti mūsų kūrybingumo šaltinis, skatinantis optimizmą, naujų galimybių paiešką ir netgi jausminį eksperimentavimą. Visos trys gyvenimiškos scenos, aprašytos straipsnio pradžioje, – šviežia žaliava sociologo ar sociologės žvilgsniui, jo ar jos žinojimui, kuris britės Saros Ahmed žodžiais, „susijęs su tuo, kas verčia mus prakaituoti, krūpčioti, drebėti, t. y., su visais jausmais, jaučiamais kūnu, odos paviršiumi, kuriuo mes liečiame pasaulį ir kurį pasaulis liečia“. Jaučiu sociologiją savo kūno paviršiumi, ji man kelia malonumą ir kartu optimizmą. Panašiai kaip įsimylėjimas.
Prof. dr. Artūras Tereškinas yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros profesorius, 2015 m. Lietuvos mokslo premijos laureatas, knygų „Vyrų pasaulis“ ir „Popkultūra“ autorius. Jis dėsto VDU „Taikomosios sociologijos“ magistro ir „Sociologijos ir antropologijos“ bakalauro programose.
