Sukaupęs daugiau kaip penkiolikos metų vadovavimo patirtį, M. Horbačauskas pasakoja, kad agresija ir konkurencija rinkoje yra didžiulė, todėl norint išsilaikyti ir kilti versle, reikia nuolat kryptingai dirbti ir siekti užsibrėžto tikslo pamažu. „Albertas Einšteinas yra pasakęs, čia kaip važiuoti dviračiu – tik nustoji minti ir iškart krenti“, – apie balansavimą versle kalba „Volfas Engelman“ generalinis direktorius. Pasak jo, vienas svarbiausių sėkmingo verslo kriterijų – geras mikroklimatas organizacijoje. „Jeigu žmogus blogai jaučiasi, tai blogai ir dirba. Vienas pirmųjų mano darbų „Volfas Engelman“ buvo bendros patalpos įrengimas, kurioje darbuotojai galėtų susiburti, gerti kavą, bendrauti ir pakalbėti ne tik apie darbinius reikalus. Kada yra užsimezgęs draugiškas ryšys tarp kolegų, tada ir rezultatų drauge lengviau siekti, nes padedama vienas kitam. Bendravimas pamažu transformuojasi į bendradarbiavimą“, – tikina vadovas.
Jums pradėjus vadovauti, „Volfas Engelman“ vis labiau pradėjo įsitvirtinti tarp populiariausių alaus daryklų. Kokius įvardintumėte aspektus, kurie padėjo sėkmingai atgaivinti verslą? – paklausėme VDU absolvento ir VDU Tarybos nario M. Horbačausko.
Darbus pradėjau nuo atvirų pokalbių, tiek su vadovais, tiek ir su kitais įmonės darbuotojais. Apie du mėnesius ėjau į susitikimus su žmonėmis ir skyriau savo laiką tik tam, kad asmeniškai išsiaiškinčiau, kas darbuotojus motyvuoja, kas demotyvuoja, koks darbo stilius ar praktika jiems yra priimtina ar kokios norėtų. Per asmeninį kontaktą ir pokalbius paaiškėjo, kodėl rezultatai buvo tokie, kokie buvo, ir tada jau buvo galima spręsti, kaip reikia taisyti situaciją. Per tokį „pokalbių maratoną“ paaiškėjo, kad buvo per daug fokusuojamasi tik į darbų organizavimą ir kontrolę, o viena iš pagrindinių vadybos dalių – motyvacija ir jos kėlimas – buvo apleista.
Esu įsitikinęs, kad vadovas savo žmones turi gerai pažinoti ir žinoti, kas juos motyvuoja, tada galima nusistatyti ir rezultatus, kurių norima pasiekti. Man pradėjus vadovauti „Volfas Engelman“, kolektyvas praktiškai nesikeitė, todėl manau, kad pavyko nustatyti, įvertinti ir tinkamai motyvuoti kolektyvą, kuris norėtų dirbti, siekti rezultatų, o ne išeiti.
Kaip Jūs motyvuojate savo darbuotojus siekti vis aukštesnių tikslų?
Gerų žmonių motyvuoti nereikia, jie patys save motyvuoja. Svarbu jų nedemotyvuoti. O demotyvuoti labai paprasta – jeigu pradedi iš žmonių reikalauti to, ko jie negeba, arba bandai juos pakeisti kaip asmenybes – demotyvacija organizacijoje neišvengiama. Čia ypač išryškėja komandinio darbo reikšmė, kurioje vienas kitą darbuotojai turi papildyti, tačiau daryti tai, ką kiekvienas asmeniškai sugeba geriausiai.
Manau, sėkmingai dirbama tada, kai atsižvelgiama į skirtingus kolektyvo poreikius, pavyzdžiui, vienas nori turėti didelę veiksmų laisvę, tačiau yra spraudžiamas į labai siaurus veiklos rėmus, verčiamas dažnai pildyti ataskaitas ir pan. Nenuostabu, kad tokioje situacijoje tikėtis darbo našumo negalima, nes darbuotojui, kaip asmenybei, toks modelis netinka. Tačiau kitam darbuotojui, mėgstančiam konkretumą, dažna kontrolė tinkama, tai jį mobilizuoja ir jis jaučiasi geriau atlikinėdamas po nedideles užduotis ir jas pristatydamas vadovybei.
Žinoma, svarbu ir atsižvelgti į žmogaus ambicijas, jeigu jis jų turi – tai yra labai gerai, todėl tokį žmogų reikia intensyviai motyvuoti ir sudaryti visas sąlygas, kad tos ambicijos būtų realizuotos. Logika paprasta – jeigu ambicijos realizuojamos – pasiekiami ir norimi rezultatai. Manau, natūralu, kad darbuotojams norisi pokyčių, todėl svarbu užtikrinti ir jų pozicijų kaitą, kilimą karjeros laiptais, elgiantis priešingai – darbuotojas norės „pabėgti“. Pavyzdžiui, „Volfas Engelman“ įmonėje yra darbuotojų, kurie daugiau nei 40 metų dirba, tačiau per tuos metus – jokios monotonijos, nes keitėsi atsakomybės, darbo specifika.
Ar save laikote darboholiku?
Būnant vadovu – poilsis didelė prabanga. Sugebėti „atsijungti“ ir nebemąstyti apie darbus bent jau savaitgalį – didelis iššūkis. Jeigu kalbame apie tai, kiek mano smegenys mąsto apie darbinę veiklą – tuomet esu didžiulis darboholikas, nors galbūt iš išorės to ir nesimato. Nepaisant to, atrandu laiko mėgstamoms veikloms, darbui Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Taryboje.
Ką patartumėte moksleiviams, kurie planuoja savo profesinę karjerą?
Reikia žinoti ko nori – bet čia ir yra sudėtingiausia užduotis. Remiantis savo asmenine patirtimi, galiu pasakyti, kad užsibrėžiant tikslą, jo kur kas lengviau pasiekti, todėl visų pirmiausia siūlau ramiai apgalvoti kuo norima būti, ne dabar iš karto, o maždaug po 15–20 metų. Pagal tai rinktis ir mokslus, ir universitetą, kuris padėtų atskleisti tam tikras užsibrėžtam tikslui reikalingas savybes. Jaunam žmogui yra sunku būti visiškai tikram dėl savo apsisprendimo, todėl artes liberales modelis ir studijos VDU gali padėti apsispręsti, nes čia žmogus nėra iš karto įspraudžiamas į kokią nors siaurą sritį.
Tarkim, aš, būdamas 11 klasėje, sugalvojau, kad noriu tapti didelės įmonės vadovu, tada sekė visi kiti žingsniai – studijos VDU – kur, mano manymu, geriausia vakarietiška verslo mokykla, tada mokslus tęsiau teisėje, nes didelės įmonės vadovui teisinės žinios didelis privalumas, dar baigiau ir Baltijos vadybos instituto siūlomą EMBA programą – vienintelę Lietuvoje Vakarų Europos lygio tarptautinę verslo vadybos magistrantūros programą, skirtą įmonių aukščiausio lygio vadovams. (Lietuvoje ją sukūrė ir vykdo penkių Europos verslo mokyklų konsorciumas: Paryžiaus vadybos mokykla, Kopenhagos verslo mokykla, Belgijos Liuveno verslo mokykla, Norvegijos ekonomikos ir verslo vadybos mokykla ir VDU. BMI absolventai gauna visų instituto steigėjų patvirtinamą sertifikatą ir VDU magistro diplomą). Studijų metu buvau gana aktyvus ir buvau įsitraukęs į įvairias studentiškas veiklas, kurios taip pat padėjo įgyti tam tikrų kompetencijų. Todėl užsibrėžtą tikslą – tapti vadovu – pasiekiau sulaukęs 30-mečio. Tačiau iki tol ėjau kryptingai: tiek studijų metu, tiek ir pradėjęs dirbti perėjau visas darbo pakopas – vadybininko, padalinio vadovo ir direktoriaus.
Asmeniškai patarti kiekvienam moksleiviui negaliu, tačiau papasakoju ir pasidžiaugiu savo sprendimu studijuoti VDU, kuriame jau tada buvo puoselėjamas artes liberales modelis. Pradėjus studijuoti buvo jaučiama, kad ten pirmiausia galvojama apie asmenybę, jos sugebėjimą mąstyti plačiau, kritiškiau, mokoma pačiam sugebėti ir išdrįsti priimti sprendimus. Man kaip vadovui, šios savybės ypač svarbios, nes padeda įvertinti situaciją ir numatyti, kokius žingsnius reikia daryti norint prisiderinti prie ateities rinkos. Manau, tai labai svarbūs šiuolaikinio žmogaus bruožai. Jei būčiau studijavęs kur nors kitur, tarkim, patekęs į kokią nors techninę ar labiau specializuotą mokyklą, galvoju, kad ten būčiau jautęsis daug blogiau, nes nebūčiau galėjęs taip atsiskleisti ir susivokti, kur man sekasi geriau, kur prasčiau. Esu įsitikinęs, kad žinodamas tik siaurą sritį tu gali būti labai geras specialistas, bet tik toje srityje, norint būti vadovu – vien tik specializuotų žinių nepakanka.
Natūralu, kad kartas keičia kartos. Kokių darbuotojų tikitės ateityje ir kaip manote, kokiomis savybėmis ar įgūdžiais jie turi pasižymėti norint sėkmingai įsilieti į darbo rinką?
Ką pastebiu – dabartiniam jaunimui netrūksta pasitikėjimo savimi, tačiau dažnai jie pervertina save ir savo sugebėjimus. Nors pasitikėjimas savimi yra labai svarbu, tačiau nereikėtų jo demonstruoti, tai turėtų būti labiau vidinė savybė, o išorei „pasitikėjimą savimi“ turėtų demonstruoti nuveikti darbai, įgyta patirtis. Tarkim, studentiška veikla, praktika, savanoriavimas, įvairios veiklos skirtingose organizacijose ir pan. Asmeniškai aš labai vertinu, ką jaunuolis be studijų veikia gyvenime dar, kuo užsiimdamas praleidžia vasaros atostogas.
Esate VDU Tarybos narys, taigi su sava alma mater vėl suartėjote ir tiesiogiai susiduriate su aukštuoju mokslu. Kokias įvardintumėte didžiausias Lietuvos švietimo sistemos problemas?
Man liūdna, kad daug kas yra daroma inertiškai, o pati švietimo sistema yra ydinga. Šiuo metu aukštosios mokyklos yra verčiamos konkuruoti dėl studijų krepšelių, bet ne dėl studijų kokybės. Pavyzdžiui, ir VDU vykdomas artes liberales studijų modelis negali pilnai veikti ir atsiskleisti tokioje sistemoje. Esu už visišką veiksmų laisvę, o dabar yra taip, kad valstybė tau sako daryti vienaip, nors tu nori daryti visiškai kitaip. Norima suvienodinti visus universitetus, o kovojama už išskirtinumą ir tai kovai atiduodama daug jėgų.
Kita problema – dėstytojų ir studentų motyvacija, jos kėlimas. Manau, šiai tematikai dėmesio skiriama per mažai. Ką geriausiai gali padaryti universitetai – motyvuoti ir skirti kur kas didesnį dėmesį savo dėstytojams, jų poreikiams. Jeigu dėstytojai bus motyvuoti, jie motyvuos ir studentus. Manau, būtina kelti dėstytojų atlyginimus. Reikia padaryti taip, kad dėstytojo profesija būtų prestižinė ir dirbtų tik tie, kurie tam turi pašaukimą, o norėdami užsitikrinti finansinį gerbūvį nelakstytų per kelis darbus. Jeigu bus laimingi dėstytojai, bus kur kas laimingesni ir studentai.
