Vakar namo grįžai prislėgtas ir prieš miegą nusprendei paskaityti Sylvios Plath poeziją? „Veidrodis“ tave taip įkvėpė, jog naktį prisisapnavo dar vienas šedevras, kurį nori paleisti į šį pasaulį, tačiau neturi su kuo pasidalinti? Ne bėda. Tu jau ir taip žinai, kur tavo kūrybinės kančios, sukaupta patirtis ir neišsipildžiusios fantazijos bus išgirstos.
Tad tik atsikėlęs kitos dienos rytą visų pirma puoli viską užrašyti. Intensyviai tarškini kompiuterio klaviatūrą ir įsivaizduoji, kad esi Alenas Ginsbergas, spausdinimo mašinėlės klavišais grojantis džiazą. Pirštai šoka nuo š prie a, nuo a prie r, nuo r ir vėl prie a ir taip tol, kol surenka žodį šarados. Tada ir vėl nauja raidžių seka. Šokis po šokio ir tu jau turi vieną savo pirštų miklumo ir minčių skvarbumo rezultatą. O gal net kelis.
Savo naujagimius atidžiai išsaugoji wordo lape ir išjungi kompiuterį, prieš tai dar kartą patikrinęs, ar tikrai viskas išsisaugojo. Įsitikinęs savo kūdikių saugumu eini į artimiausią senamiesčio kavinę, kurioje geri kavą, gal net užsirūkai ir tikėdamasis, jog kitų akys tavyje jau mato didį rašytoją, mintyse pieši ateities vaizdinius, kuriuose regi skaitantį savo naujausią šedevrą. Skaitai lygiai taip pat, kaip ir kompiuterio klaviatūra groji džiazą – įsiaudrinęs ir tarsi apimtas transo. Balsas vis kyla ir leidžiasi, greitėja, lėtėja. Ant lūpų susikaupę prakaito lašeliai tykšta į visas puses tau ištarus garsesnį, staigesnį žodį. Jautiesi lyg gyvačių kerėtojas, nes publika ne tik klausosi, bet ir šoka pagal tavo žodžių ritmą, kvėpuoja tavo mintimis.
Baigus skaityti tau sunku atgauti kvapą. Tai buvo taip intensyvu ir nuostabu. Publika, iš pradžių praradusi žadą, dabar lyg išprotėjusi šėlsta. Visi tau ploja ir šaukia. Kažkas minioje susižavėjęs sušunka tavo vardą, prie scenos pribėga pora merginų. Viena jų apnuogina savo petį ir paprašo tavo autografo. Kita išdrįsta pareikalauti įsiamžinti ant jos krūtinės.
Tu tiesi ranką link rašiklio, kurį laiko viena iš merginų, tačiau staiga sutarškėjus padavėjos nešamiems alaus bokalams filmas tavo galvoje nutrūksta. Tu ir vėl senamiesčio kavinėje. Dairaisi aplink vis dar tikėdamasis, kad tavyje matyti tas didis rašytojas, kuriuo vieną dieną tu tikrai tapsi. Mintyse sau tari: „Žinai? Gal ta diena ne taip ir toli“, juk gegužės 25 d. 19 val. savo kūrybą skaitysi „Poezijos muitinėje“.
Registruokis: poezijos.muitine@gmail.com
Rūta Narkevičiūtė
VU KHF Raudonojo kilimo teatras
