Kūryba – paslapties dvelkimas
„Mano kūryba prasidėjo nuo pomėgio skaityti knygas, nuo jų paslapties dvelkimo. Visuomet maniau, kad rašymas ir kūryba – dievų išrinktųjų darbas, tačiau kartą pabandžiau, vėliau tai peraugo į pirmąją poezijos knygą“, – pasakoja poetė. Praėjus beveik trisdešimčiai metų nuo pirmosios knygos T. Marcinkevičiūtės talentas įvertintas šių metų „Poezijos pavasaryje“. Paskutinė jos knyga „Greitaeigis Laiko liftas“ pripažinta geriausiu šių metų kūriniu.
Eilės negimsta paprastai. Tam reikalinga ypatinga aplinka ir nusiteikimas, poetės žodžiais – turi tvyroti harmonija tarp emocijų ir racionalaus prado. „Retai kada palieku eilėraštį tokį, kokį jį užrašiau pirmą kartą. Dažniausiai palieku „prinokti“, vėliau pakoreguoju. Svarbiausia, kad viskas turi būti ir atrodyti tikra. Turi būti tikra poezija“, – apie intymų kūrybos procesą pasakoja poetė.
„Greitaeigis Laiko liftas“ , pasak poetės – ryto aušros kūrinys. Būtent auštant dienai Tautvyda kurdavo. „Skirdavau tam bent vieną valandą. Kuomet dar visi miega, aš atsikeldavau ir rašydavau. Jei tuo metu nesinorėdavo kurti, bent apmąstydavau, susidėliodavau savo mintis“, – apie kūrybos procesą pasakoja tituluota poetė.
„Laikas leisti knygą“
Tautvydai meilę knygoms įskiepijo jos tėvai. „Mane nuo mažumės supo humanitarinė aplinka. Tėvelis, būdamas mokyklos direktoriumi, vaikus mokė lietuvių kalbos ir literatūros. Mama dirbo bibliotekos vedėja ilgą laiką ir man visada atnešdavo po naują knygą paskaityti. Namuose taip pat turėjome didelę iki karo sukauptą biblioteką“, – prisimena moteris.
Pirmą eilėraštį ji sukūrė dar sėdėdama mokykliniame suole. Tam, pasak jos, buvusi tinkama aplinka. Į mokyklą ateidavo daug garsių poetų, tokių kaip Algimantas Mikuta, Robertas Keturakis. Būtent pastarąjį šių metų „Poezijos pavasario“ laureatė vadina savo kūrybos krikštatėviu. Jis, tuomet eidamas savaitraščio„Nemunas“literatūros skyriaus redaktoriaus pareigas, padrąsino rašymui, paskatino toliau eiti šiuo keliu ir įžvelgė talentą. „Laikas leisti knygą“, – kartą pasakė jis. Taip 1984 metais atsirado pirmoji mano poezijos knyga „Gyvybės graužatis“, – pasakoja poetė.
Dar vienas žingsnis žengtas didžiosios kūrybos link – susitikimas su poetu ir būsimu vyru Gintaru Patacku. „Susitikę daug kalbėdavome apie eiles, kūrybą. Nors esame skirtingi žmonės, požiūris į šį meną išliko panašus, kartu žiūrėjome vienakryptimi“, – tvirtina kūrėja.
Palyginusi savo ankstyvosios kūrybos vaisius su šiandien jai aktualiomis temomis, T. Marcinkevičiūtė tvirtina sukanti kiek kitokia vaga. „Tuomet rašiau apie tai, kas buvo aktualu tada. Gilinausi į būties klausimus, labai mėgau graikų mitologiją ir ne kartą ja rėmiausi kurdama eiles. Šiandien savo kūrybos dalį pavadinčiau psichologiniu realizmu, nors ne visi mano kūriniai įsitenka į šiuos rėmus, tačiau tai šiuo metu yra artimiausia“, – lygina kūrėja.
Studijos – langas į pasaulį
Jauna poetė apie pasirinkimą, kur ir ką studijuosianti, ilgai negalvojo ir pasirinko anglų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, tuomet žinomam Kauno vakarinio fakulteto vardu. „Tada anglų kalba buvo kaip stebuklas. Mokėdamas kalbą galėdavai sužinoti, kas dedasi pasaulyje, nesijausti tokiam izoliuotam. O ir pati kalba patiko, rodės, ji gali padėti prasiveržti, padėti daugiau sužinoti. Būtent tai ir paskatino pasirinkti šias studijas“, – savo studijų pasirinkimą argumentuoja poetė. „Diplominį darbą rašiau apie Mišelio de Montenio (Michel de Montaigne) „The Essays“ ir Viljamo Šekspyro (William Shekespeare) „Hamletą“. Tuomet medžiagos darbui ėmiau net iš Maskvos Lenino bibliotekos“, – prisimena VU KHF absolventė.
Metai universitete pralėkė nepastebimai, tačiau dar ir dabar šilti prisiminimai sugrįžta. Nerūpestingi studijų laikai, įgytos žinios ir puikūs dėstytojai – taip Tautvyda atsiliepia apie studijas Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete. „Labai šiltai prisimenu mūsų kurso vadovą Algį Tomą Geniušą, kuris buvo mano diplominio darbo vadovas, visada pasitempęs, elegantiškas, geros nuotaikos ir maloniai bendravo.
Po studijų nuo anglų kalbos kūrėja nenutolo. Tuo pačiu metu, kai rašė savo pačios poeziją, T. Marcinkevičiūtė dirbo ir vertėja. Versdama poeziją ir prozos kūrinius, ji taip pat mokėsi iš pasaulinio lygio kūrėjų ir prisipažįsta ypatingai besižavinti V. Šekspyro sonetais, kuriuos ji išvertė ir išleido atskira knyga. „Poezijos vertimas reikalauja daugiau kūrybos nei proza. Turi perprasti rašytojo diktuojamas taisykles ir kūrybiškai gimtąja kalba perteikti tai, ką nori pasakyti poetas“,– tvirtina vertėja.
Apie ateitį „Poezijos pavasario“ laureatė kalba nenorom ir kol kas savo planų neatskleidžia. Galvoje jau krebžda naujų idėjų, tačiau, kaip ir viskam kitam, joms dar reikia „prinokti“.
