Lietuva ar Pietų Korėja?

Daugelio karšta svajonė studijuoti užsienyje prieš porą metų Viktorijai nebuvo aktuali. Tačiau paskatinta vaikino pradėjo domėtis įvairiomis galimybėmis. Pavėlavusi priduoti dokumentus ERASMUS mainų programai, mergina nenuleido rankų ir ėmė ieškoti kitų galimų alternatyvų. „Pradėjau domėtis dvišalėmis universiteto sutartimis. Mano dėmesį atkreipė galimybė išvykti į Pietų Korėją. Kadangi tėtis ten turi verslo partnerių, pakalbėjusi su tėvais nusprendžiau semestrui išvykti būtent ten, – prisimena studentė, trečio kurso pirmo semestro studijoms pasirinkusi Kyung Hee universitetą Seule. – Paskaitos buvo itin įdomios. Studijavau su Kultūros vadybos studijomis susijusius dalykus. Nors per savaitę vykdavo nemažai  paskaitų ir lankomumas buvo griežtai reglamentuojamas, studijuoti nebuvo itin sunku, nes paskaitos vykdavo kartu su korėjiečiais. Pastarieji anglų kalbos žinios nebuvo aukštos, tad ir dėstytojai atlaidžiau žiūrėdavo“. 

VU KHF ketvirtakursė įsitikunusi, jog būtent studijų užduotis jai suteikė galimybę aplankyti vieną didžiausių „Žibintų festivalį“ (angl. Lantens festival), patiems pabandyti pagaminti tradicinius kimštus kopūstus ir juos dalinti benamiams vaikams.

Stebinantys tolimųjų rytų kultūros atradimai

Gyvenimas tarptautinėje aplinkoje suteikė ne tik daug žinių, bet ir padėjo pažinti šią tolimąją šalį, jos papročius ir kultūrą, suprasti vietinių elgseną.  Vis dėlto, su korėjiečiais glaudžių santykių lietuvių studentai neužmezgė, kadangi vietiniai itin drovūs, retas kuris mokėjo anglų kalbą. Tačiau P. Korėjos vyriausybė skatina gyventojus mokytis anglų kalbos. Pasak kultūros vadybininkės, 2 procentai BVP skiriami šios tarptautinės kalbos studijoms, kadangi P. Korėjoje anglų kalbą supranta ir kalba daugiausiai tik universitetų bendruomenės.

Nuvykusią į visiškai skirtingą ir iki šiol nepažinę kultūrą, merginą stebino daug dalykų, ypatingai korėjiečių konservatyvumas. „Gyvenome universiteto bendrabutyje, kurio aukštai suskirstyti pagal lytis. Vaikinams jokiais būdais nebuvo galima ateiti pas merginas į kambarius, ar apskritai užeiti į jų aukštą. Už tai baudžiama išmetimu iš bendrabučio. Taip pat buvo nuolat tikrinama kambarių švara“, - griežtos sistemos tvarką su šypsena prisimena studentė.

Australai nesupranta, kam reikia nusirašinėti

Grįžusi iš Pietų Korėjos, Viktorija ilgai Lietuvoje neužsibuvo.  Pati susiradusi reikiamą informaciją, pretendavo į Melburno universitetą Australijoje ir netrukus buvo pakviesta studijų vienam semestrui. Nors už kelionę ir gyvenimo išlaidas teko susimokėti pačiai, pašnekovė to visiškai nesigaili dėl geros mokslo kokybės ir įdomių paskaitų.  „Studijų lygis Australijoje – itin aukštas. Čia visi studentai motyvuoti, noriai mokosi, susirinkę diskutuoja apie paskaitas, darbus grupėse, skaitytas knygas ir straipsnius. Nusirašinėjimas kaip reiškinys čia tiesiog neegzistuoja, nes studentai patys nesupranta, kam ir kodėl to reikia, juk diplomas skirtas tau, o ne kam kitam“, - pasakoja Viktorija.

Skirtingai nei Pietų Korėjoje, dėstytojai seka tik seminarų lankomumą, o paskaitos nėra privalomos, juolab kad jas galima pamatyti internete, kadangi studentų susitikimai su dėstytojais yra filmuojami, po to talpinami į universiteto interneto svetainę. Kurso draugai taip pat noriai dalinasi informacija, bendrauja ir nuoširdžiai domisi. „Geriausi mano draugai buvo Australai. Su jais smagu ir paprasta bendrauti“, - tvirtina studentė.

Organizavo renginius Grand Kanarijos viešbutyje

Viktorija dar nespėjo grįžti iš Australijos, kuomet nuotoliniu būdu organizavo savo praktiką, be abejo, taip pat užsienyje. „Teko atskirai perrašyti viso paskutinio kurso struktūrą. Pirmą semestrą pabuvusi Austrajojoje, paskutinį semestrą turėjau atlikti praktiką ir paraleliai rašyti bakalauro baigiamąjį darbą. Padedama fakulteto administracijos išvykau į praktiką, o grįžusi turiu parašyti bakalaurinį darbą“, - aiškina mergina.

Trijų mėnesių praktika žadėjo intensyvų darbą ir tarptautinę komandą. „Dirbti teko trijose Grand Kanarijos viešbučiuose, kuriose rengėme kultūrinę programą ir pasirodymus viešbučių svečiams. Patys sugalvodome, kaip pralinksminsim ir kuo nustebinsim savo auditoriją.  Kaip tikriems kultūros vadybininkams reikėjo įsitraukti į visapusę veiklą, nuo idėjos gimimo iki jos įgyvendinimo, – prisimena studentė, kas savaitę tokiai veiklai skirtama 60-70 valandų. – Svarbiausia, būti komunikabiliam ir šiltai bendrauti su svečiais. Jei moki anglų kalbą, dar vieną kitą sakinį pasakai ispaniškai, šiltai bendrauji, svečiai iš karto tai pajunta ir mėgaujasi vakaro programa“. Nors daug keliauti neteko, visi ten dirbantys jaunuoliai mėgavosi saulėtu Ispanijos oru ir ten tvyrančia gera nuotaika.

 

Paskutinį bakalauro studijų žingsnį kultūros vadybininkė žengia VU KHF. Tačiau šypsosi, jog iki šiol visos šios kelionės jai –  dar ne pabaiga. Ateityje Viktorija išsilavinimo taip pat ketina siekti užsienyje. „Neseniai gavau patvirtinimą iš Ulrechto universitete Olandijoje, kuriame magistro studijoms pasirinkau Tarptautinio ekonomikos verslo studijas. Vėliau svajonių sąraše – Niujorkas. Kol keliauju, jaučiuosi gyva, aplink daug įdomių žmonių, geros energijos. O ir pati per tas keliones jaučiuosi dar labiau subrendusi, įgijusi stiprybės ir gerokai patobulėjusi“, - šypsosi VU KHF studentė.