Tau turbūt įdomu, kas ji? Man, žinok, irgi ganėtinai įdomu. Parodoksalu, ar ne? Bet kultūros vadyba ir yra šiek tiek paradoksali, šiek tiek sukta, mįslinga ir, svarbiausia, fatališka. Oi, fatališka toji kultūros vadyba. Galėčiau jos nekęst visa savo esybe ir tiek pat savo esybe geisčiau jos.
Leisiu sau daryti prielaidą, kad mokaisi mokykloje ir bent dešimtkart savo gyvenime esi girdėjęs tokią frazę: „Egzaminui to nereikės“. Leisiu sau daryti prielaidą, kad iki šiol tavo gyvenimas buvo ganėtinai struktūruotas ir reglamentuotas mokymosi požiūriu. Konkretu, aišku, ir su tau, bet ne tavo, nupiešta ateities vizija. Todėl jeigu nori konkretumo, aiškumo ir tau, bet ne tavo, nupieštos ateities vizijos – neik į kultūros vadybą. Nes kultūros vadyba duos daug, bet ji niekur tavęs neves pati. Ne tokia ji, ta mano kultūros vadyba. Jai neįdomūs pliki statistiniai visuomenės vienetai. Ją domina ambicijos. Jei turi ambicijų, ji tau parodys kelią į pasaulio kultūros olimpą svaigindama pažadais apie šlovę, didybę ir vardą wikipedijoje. Bet jei bent sekundę sudvejosi, bent sekundę tos ambicijos taps miglotos – ji nusisuks nuo tavęs be didesnio gailesčio kaip nuo dar vieno nevykusio kavalieriaus.
Fatališka moteris, ta mano kultūros vadyba. Aš nuoširdžiai kartais jai pajuntu neapykantą. Bet lygiai taip pat jaučiu azartą pamatyt, o kaip bus toliau. Gal baigsis mano dienos olimpe. O gal mane iškeis į šį tekstą skaitančius. Jei tik jie pasirodysi esą to verti...
............................................................................
Kultūros vadyba yra fantastiškai didingas nesusipratimas. Jau kiek metų studijuoju, bet jei kas paklaustų, kas, po velnių, ta kultūros vadyba, – nežinau, ką jiems turėčiau atsakyti. Tikrai nežinau. Ir tai nežmoniškai fainai. Būčiau įstojęs į filosofiją – viskas aišku, bedarbis, į politologiją, – delfi komentatorius, į ekonomiką, – laisvai samdomas namų ekonomistas. Sakau, viskas būtų aiškiau nei aišku. O su kultūros vadyba niekas neaišku. Mano ateities spektras – nuo Stačiamyžiokų kaimo kultūros centro vedėjo padėjėjo iki Gugenheimo muziejaus direktoriaus. Ir dėl to, kur pateksiu, būsiu kaltas tik aš vienas. Su kultūros vadyba taip jau yra. Be ambicijos niekur tu, žmogau, nenueisi.
Bet girdžiu, sakai, kad esi plikas statistinis visuomenės vienetas. Neturi ambicijos. Bet į stačiamyžiokus irgi nenori... Nebijok, atsakyčiau tau, mano drauge, kultūros vadyba išugdys tiek ambicijos, kad dar išoperuoti reikės. Čia, žinok, tarp dėstytojų – baisi konspiracija. Sąmokslas. Jie visi čia įsitikinę, kad jeigu mes jau studijuojam kultūros vadybą, tai kažkodėl mes, greičiausiai, būsime kultūros vadybininkai. Kažkokia absurdiška mąstysena. Išduosiu mažą paslaptį: jeigu seksis taip, kaip man, – dar į universitetą dorai nepriimtas jau organizuosi renginius. Mintinai galėsi vardinti organizacijas, iš kurių gausi paramą, iš kurių tikėtina, kad gausi paramą, iš kurių paramos net nesitikėsi gauti, ir tas, kurios duoda paramą, bet per daug nori už tai ir neverta su jomis prasidėti. Kai kas nors bent užsimins apie namų darbus, akyse vaidensis Lietuvos kultūros industrijų žemėlapiai ir rekomendacijos plėtrai ateinantiems penkeriems metams. Ir tas atsibos. Ir man atsibodo. Man kartojo, kad aš – kultūros vadybininkas tol, kol nusprendžiau, kad dėstytojai moka kalbą, kurios man niekas nesiteikė paaiškinti. Tave užknis studijos. Visus jos kažkuriuo momentu užknisa. Bet žinai, kur slypi baisiausias sąmokslas? Tą akimirką, kai kitų specialybių studentai būna tokie užknisti, kad meta studijas – tave pagaus azartas. Iš tavęs norės daug. Po velnių, tu atiduosi daugiau. Išugdys tau ambicijas, mano plikas statistini visuomenės vienete, oi, kaip greitai išugdys. Tuoj ir to paties Gugenheimo bus per maža. Va, kokia ta kultūros vadyba. Suktas žvėris. Bet kai faina, tai faina.
Ir akis yra į ką paganyt, jei kam tas svarbu.
Karolis Linauskas, VU KHF Kultūros vadyba II k.
