Parengė Žydrūnas Vičinskas, Klaipėdos universiteto jaunesnysis mokslo darbuotojas
Gyvenant ir mokantis Lietuvoje nelaikyti gimtosios kalbos egzamino, kodėl? Galima atsargiai svarstyti, jog laikančių egzaminą mažėja, nes vis daugiau abiturientų nebestoja į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Ką daryti – verkti ar juoktis?
Amžinas klausimas. Kuris vardas, arba požiūris į būtį, Jums artimesnis: Heraklito ar Demokrito? Ašaros ar šypsena. Viena vertus, mano galva, tai potencialiai atspindi lietuvių jaunosios kartos ambicijas – pasitikėjimą savo jėgomis, maksimalistinį norą pažinti bei „užkariauti pasaulį“. Galima mąstyti, kad studijos svetur, užsienio šalių universitetuose, mūsų jauniesiems bičiuliams bus naudingos. Iš tikrųjų, pasaulis margas, jame slypi didelė edukacinė patirtis, kuria protingai pasinaudojus bus nauda ne tik pavieniams asmenims, bet ir visai tautai. Antra vertus, jaunas žmogus – vis dar besiformuojanti asmenybė, dėl to galima suprasti tuos, kurie skambina pavojaus varpais. Matote, mes žmonės mėgstame sėdėti būryje aplink laužą (teisingiau sakant, aplink ugnį, o dar teisingiau – šviesą) ir pasakoti vieni kitiems įvairias istorijas. Žmogus, ko gero, šiandien nebūtų dominuojanti gyvybės forma Žemės rutulyje, jeigu nekurtų naratyvų.
Kalba yra viena iš esminių prielaidų, arba savotiškas pirmapradis įrankis, iš gležnų žinduolių, nukalęs pačius pavojingiausius planetos plėšrūnus. Mes, nesvarbu, sąmoningai mąstome apie tai, ar ne, esame tam tikros siužetinės linijos dalis. Štai, čia ir slypi baimė. Jeigu jauni žmonės nelaiko lietuvių kalbos egzamino, vadinasi, jie mokysis, o vėliau, tikėtina, ir dirbs ne Lietuvoje. Tai reiškia, jog šitų žmonių siužetinės linijos pagrindinis veiksmas vyks „ten“, „kitur“, „kažkur“, ne Lietuvoje. Jie susikurs sau mielus naratyvus svetur. Galbūt, Jis susipažins su jaukaus veido garbanotais plaukais mergina, turinčią nedidelį apgamą po dešine akimi, o po studijų Jie apsigyvens kartu. Arba Ji susižavės žemo ūgio vaikinu, kuris amžinai vėluoja į paskaitas, tačiau labai dažnai šypsosi taip, lyg kažką žinotų, ko nežino kiti, ir ta šypsena suteikia saugumo jausmą. Tokiu būdu jauni studentai, pamažu taps darbuotojais (darbdaviais), tėvais ir t. t. Jie nusilipdys sau mielus naratyvus – karjerą, būstą, draugus, vaikus, šeimą. Čia iš dalies veriasi demokratijos grožis – lygybė bei laisvė rinktis. Kaip sako lietuvių liaudies patarlė, juk „prievarta bažnyčion nuvarytas poterių nekalbės“. Tiesa, demokratijoje dar yra toks nedidelis dalykas, kaip pareiga (atsakomybė), kurią galima jausti arba ignoruoti.
„Koks mano asmeninis santykis su Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminu?“ – niekada, niekas nepaklaus, todėl aš Jums pats apie tai papasakosiu. Mano santykis su lietuvių kalba gimnazijoje buvo nevienareikšmiškas. Pamenu, labai patikdavo teksto suvokimo užduotys, bet neturėjau pakankamai valios išmokti gramatikos taisyklių. Juokingiausia, jog net ir iš teksto suvokimo užduočių gaudavau nedidelius balus, nes nemokėjau „pataikyti į melodijos ritmą“. Ką reiškia „pataikyti į melodijos ritmą“, keliate antakį? Na, atsiskaitymas paprastai yra sudarytas iš užduočių, turinčių iš anksto numatytą atsakymą (-us). Žinoma, tam, jog visus mokinius būtų galima įvertinti kuo įmanom objektyviau. Kilnus tikslas, objektyvumo siekis – amžinas dalykas.
Tačiau bėda ta, kad tai reiškia, jog visi moksleiviai turi atsakyti į klausimus vienodai. Na, o man, nesusipratėliui, knietėdavo mąstyti nestandartiškai. Kitaip sakant, kritinio mąstymo užuomazgas turėjau, tačiau mąstydavau ne taip, kaip tuo metu „reikia mąstyti“. Vadinasi, lietuvių kalbos specialistė negalėjo skirti balų už kritines įžvalgas, nes jos atveda ne prie tokios išvados, kokia yra konkrečiai nurodyta egzaminų centro atsakymų lentelėje. Tragikomedija, ne kitaip. Nežiūrint į tai, pamenu, atėjus egzaminų dienai jaučiausi užtikrintas ir visiškai nebijojau egzamino, nes jau tuomet, savo gležnu dvyliktoko proteliu, suvokiau, jog vis tiek jo neišlaikysiu taip, kaip kažkam norėtųsi, t. y. „pagal teisingų atsakymų lentelę“. Todėl visiškai nenustebau, kai iš egzamino gavau nelabai didelį balą. Pakui išlaikęs egzaminus įstojau į universitetą Lietuvoje: baigiau bakalaurą, magistrą, o dar vėliau parašiau disertaciją bei apsigyniau humanitarinių mokslų daktaro vardą.
Beje, disertacijos pagrindu parengiau mokslinį darbą, kurį teikiau Lietuvos mokslų akademijos organizuojamam 2018 m. geriausių mokslinių darbų konkursui. Įdomu, kad pastarąjį projektą Valstybinė Lietuvių kalbos komisija pripažino, kaip taisyklingiausia ir stilingiausia kalba 2018 m. parašytą mokslinį darbą. Tiesa, privalau akcentuoti, kad šis įvertinimas radosi ne vien dėl mano kaltės. Čia reikėtų minėti visus, kuriuos sutikau rašydamas disertaciją; visus, kurie man negailėjo konstruktyvios kritikos, išvirtusios į taisyklingesnę darbo kalbą.
Tai ar turi visa šita beletristika kokį nors moralą, kaip tai siejasi su kalbamu dalyku? Verta laikyti Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, ar neverta? Aš negaliu (ir nenoriu) Jums kategoriškai pasakyti – taip arba ne – nes tai nebūtų sąžininga. Galiu nebent pasidalinti patirtimi, kurią sukaupiau per savo neilgą gyvenimą. Kantriausiems skaitytojams, kurie perskaitėte visą šitą tekstą ir dar neišjungė savo telefono naršyklės, duosiu nemokamą patarimą, kaip gerai išlaikyti Lietuvių kalbos bei literatūros brandos egzaminą. Vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuos iki šiol supratau, yra tas, kad jeigu nori sklandžiai bei taisyklingai dėstyti mintis, reikia daug skaityti. Šitas patarimas galioja visų kalbų atžvilgiu, ne tik lietuvių.
Žinia, paprastai sakoma, jog „skaitymas yra gerai“, tai „tiesiog malonumas“, „man patinka skaityti“ ir pan. Mano galva, vienas svariausių argumentų (motyvacinių elementų), kuris galėtų paskatinti jauną žmogų daug dažniau atsiversti knygą – kalbos tobulinimas. Nori taisyklingai rašyti lietuvių kalba – skaityk lietuvių kalba, nori taisyklingai rašyti anglų kalba – skaityk anglų kalba ir t. t. Atrodo elementarus dalykas, bet dažnai praslysta pro pirštus.
