Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centre mokosi tik suaugusieji, o didelė dalis mokymų yra mokami – moka darbdaviai arba patys centro mokiniai. Ši aplinkybė, kaip pastebi Centro direktorius M. Černius, yra rimta paskata mokytis: niekas neleidžia pinigų mokymams, kurie neatneš naudos – tad besimokančiųjų skaičius demonstruoja realų poreikį. Dar vienas Centro mokinių srautas – Darbo biržos siunčiami bedarbiai, kurių mokymą finansuoja Birža. Šiuo atveju sudaromos sutartys, pagal kurias darbdavys įsipareigoja įdarbinti mokymus baigusį asmenį, šis – įgyti kvalifikaciją. Kadangi rinkoje daugėja laisvų darbo vietų, mažėjant bedarbystei šis srautas mažėja, nors M. Černiaus manymu, gal trūksta ir įvairesnių finansavimo programų.
Populiariausiomis yra tos kvalifikacijos, kurios mokiniams sudaro galimybių uždirbti daugiau, o darbdaviams – įgyti būtinos kvalifikacijos darbuotoją ir susigrąžinti investuotas lėšas. Todėl šiuo metu populiariausios yra įvairios suvirinimo, elektriko, santechniko sričių kvalifikacijos. Statyboje populiarios betonavimo, mūro darbų, konstrukcijų montavimo, apdailos, teisingo pastatų apšiltinimo kvalifikacijos, siekiant aukšto energinio pastatų efektyvumo. Neatskiriama, lemianti statybos tempą dalis – statybos mechanizacija, tad populiarios statybinės įrangos valdymo operatoriaus kvalifikacijos bei profesionalaus vairuotojo – C, CE, D kategorijų. Centre vyksta daug trumpalaikių mokymų, kurių metu išmokstama dirbti konkretų darbą. Verslui reikia kuo greičiau gauti gebantį konkretų darbą atlikti darbuotoją, kurio pasirengimas patvirtinamas formaliu pažymėjimu.
Rinkos dinamika diktuoja darbdavių poreikius ir mokymo programų variantus
Tiek statybos, tiek pramonės įmonėse visada reikia aukštos ir įvairios kvalifikacijos darbuotojų. Tačiau jie turi būti ir aukštesnės darbo kultūros. Darbdaviai neretai turi spręsti darbo drausmės, nekultūringo elgesio problemas, žmonės nėra pakankamai raštingi – bendrąja prasme. Darbdaviams svarbu, kad darbuotojas gebėtų naudotis IT, skaityti brėžinius, gebėtų bendrauti ir tai darytų profesionaliai.
„Tačiau, pavyzdžiui, mūrininkas turi mokėti dirbti su mentele, o ne su planšete. Nors rankų darbas šiuo atveju yra pats svarbiausias, reikia ir kitų kompetencijų: svarbu gebėti dirbti su darbo, laiko apskaitos instrumentais, – pasakoja M. Černius. Koncentruojamės išmokyti žmogų gebantį atlikti darbą, tačiau reikia jausti ir šiandienos poreikius: pildome programas tuo, kas susiję su būtinais gebėjimais. Tačiau, kaip ir sakiau, svarbiausia lieka ir didžioji laiko dalis skiriama profesiniam mokymui.“
Rinkoje veikiančios įmonės keičiasi, ieško būdų išlikti, sėkmingai konkuruoti, gauti didesnį pelną, tad nuolat keičia ir darbo organizavimo principus. Iš kitos pusės – statybos objektai taip pat nevienodi, naudojamos įvairiausios medžiagos, tad darbdaviai, reaguodami į rinkos pokyčius, priversti ieškoti, kaip greičiau, kokybiškiau ir pigiau įgyvendinti projektus. Tokia rinkos dinamika Centrui diktuoja ir mokymų tendencijas. Vieni ieško specializacijos tam tikroje srityje, kur reikia itin aukštos kvalifikacijos, daug žinių, gerų įgūdžių. Tokios įmonės savo darbuotojus siunčia mokytis ne vieną sykį, kad jie įgytų kuo gilesnę specializaciją. Tačiau yra įmonių, kurios sudėtingus darbus geba atlikti ir su žemesnės kvalifikacijos žmonėmis.
„Tad ko labiau reikia – siauros specializacijos ar kelių kompetencijų, plačios kvalifikacijos, – lemia darbo organizavimo principai. Tačiau rinkoje yra nišų abejiems, – sako M. Černius. – Gilesnės specializacijos paprastai reikia žmonėms, dirbantiems su sudėtingomis medžiagomis, inžinerine įranga. Didesnių miestų darbdaviai, kurie orientuojasi į platesnę rinką, kaip pastebime, yra labiau specializuoti. Smulkios įmonės, kurios labiau ieško lokalesnių objektų, nori plačios specializacijos, kad galėtų atlikti kuo daugiau įvairių darbų. Pirmasis jubiliejinių metų pusmetis, palyginus su praėjusiais metais, rodo paslaugų apimties augimą.“
Efektyvumas – svarbu mokyti tų dalykų, kurių reikia
Darbuotojai arba žmogiškieji ištekliai – yra vienas iš brangiausių dėmenų, tad jų panaudojimas, mokymas turi būti labai apgalvotas. M. Černius sako, kad pirmiausia darbdaviai turi atlikti parengiamąjį darbą – su mokymo įstaiga gerai išanalizuoti situaciją, suformuoti poreikį, aiškiai nusakyti, ko žmogus turi būti išmokytas. Dažnai profesinio rengimo centrai moko pagal įprastas programas, suteikia kvalifikaciją, kuri aprašyta standartinėse programose.
„Mes, prieš imdamiesi mokyti žmogų, peržiūrime programas, aiškiai suformuluojame tikslus, kartais net keičiame temas – siaurindami arba plėsdami, kad atitiktų mūsų klientų lūkesčius. Kokybė pirmiausia ir yra lūkesčių atitikimas. Kaip ir pastatas, kuris gali būti gražus, bet nepritaikytas konkrečiai paskirčiai, – sako Centro direktorius M. Černius. – Svarbu mokyti tų dalykų, kurių reikia. Kai žmogus ateina mokytis pats, jis nelabai gali pasakyti, ko norėtų išmokti. Darbdavys turi padėti suformuoti karjerą: ko žmogus turėtų siekti, kokie jo polinkiai, gebėjimai, ko viliasi darbdavys, kokiu darbu aprūpins. Kai sujungiame darbdavio poreikius su darbuotojo stipriosiomis pusėmis, mokymas būna sėkmingas.“
Centre derinami keli mokymo būdai: mokyklinis – kai didžioji dalis mokymo vyksta Centre (yra mokymo bazė), pameistrystė, kai daugiausiai laiko mokymas vyksta konkrečioje darbo vietoje pagal su darbdaviu suderintą planą, taip kuriant pridėtinę vertę darbdaviui – darbuotojas mokosi ir dirba. Taikomi ir tarpiniai variantai – mokoma Centre ir darbo vietoje.
Centras bendradarbiauja su LSA, diegiant darbininkų kvalifikacijos vertinimo sistemą, išduodant statybininko kortelę, kuri suteikia darbdaviams informacijos apie žmogaus gebėjimus, kvalifikaciją. Mokymo programos pritaikytos prie Lietuvos kvalifikacijų sandaros, suteiktos kvalifikacijos atitinka valstybinį standartą – tiek programų turinys, tiek suteikiamos kvalifikacijos. Darbuotojai Centre vertinami pagal Lietuvos kvalifikacijų sandarą.
Ne darbo rinkos užribis, o kvalifikacijų slinktis
Nors Centre mokomi asmenys nuo 18 metų, bet dauguma – 20–35 metų, vyresnių – kur kas mažiau. Jaunimo lūkesčiai paprastai platesni, nes jie dar nežino, ko norėtų, tad turi siekti kuo platesnės kvalifikacijos. Vyresni turi patirties ir žino, ko nori, tad paprastai dalyvauja trumpesniuose mokymuose.
Tačiau jau stebimas žmogiškųjų išteklių senėjimas ir kiek chaotiškas vyresnio amžiaus žmonių mokymasis, paprastai pačių iniciatyva. Centro direktorius sako, kad trūksta sistemiško požiūrio: „Matome daugiau dirbančių vyresnių žmonių, bet ar bet kokio amžiaus žmogus gali užimti bet kokias pareigas? Sendamas žmogus turėtų keisti savo kvalifikaciją, gal net profesiją – ne bėdai ištikus, darbą praradus, o iš anksto. Lietuvoje trūksta viso gyvenimo karjeros. Tai yra niša, kuri turi būti užpildyta, ir ne be valstybės dalyvavimo. Dar iki prarandant darbą, iki tampant netinkamu einamoms pareigoms, žmogui reikia padėti apsispręsti, kur link galėtų plėtoti savo kompetencijas, ko mokytis, – tada perėjimas iš vienokio darbo į kitokį būtų elementarus darbovietės arba pareigų keitimas. Kalbu ne apie žmonių pakeitimą kitais, o apie darbuotojų pasislinkimą bendrai viena kryptimi, iš vienos kvalifikacijos į kitą, iš vienų pareigų į kitas. Taigi ne išstūmimas į užribį, o slinktis. Kita vertus, pramonės revoliucija keičia kai kurias profesijas, kvalifikacijas, tad pokyčiai būtini.“
