„Aš vis dar turiu tradicinį lietuvišką kostiumą, kurį dėvėjo mano mama, būdama jauna. Mūsų šeima per šv. Velykas dažo kiaušinius, mes labai mėgstame burokėlių sriubą, kugelį, lietuviškus pyragaičius. Manau, kad gali palikti šalį, tačiau šalis niekada nepaliks tavęs!“ – sako pagal mainų programą pusmečiui į Lietuvą atvykusi Rebeka.

Rebeka, kodėl pasirinkai Lietuvą ir LCC?

LCC pasirinkau dėl daugybės priežasčių. Norėjau išbandyti studijas užsienyje, tiesa – pirmiausia galvojau apie Šveicariją. Bet mano mama visiškai netyčia naršydama internete atrado LCC. Tada pradėjau domėtis universitetu, ieškojau informacijos bei susirašinėjau su LCC konsultantais. Nusprendžiau, kad tai yra būtent ta vieta, kur aš noriu studijuoti! Mane be galo sužavėjo LCC filosofija, skatinimas prisidėti prie visuomenės ir pasaulio gerovės, dėstytojų padrąsinimas universitete gauti ne tik diplomą, bet ir įgūdžių, leisiančių keisti ir kurti pasaulį.

Dauguma mano pažįstamų net nenutuokė, kur yra Lietuva, tad jie manė, kad aš elgiuosi beprotiškai. Tačiau sulaukiau labai daug palaikymo iš savo šeimos narių ir mamos giminių, tad nebuvo sunku priimti galutinį sprendimą.

Ko tikėjaisi vykdama į Lietuvą? Ar turėjai išankstinių stereotipų?

Man Lietuva yra dar neatrastas grožis. Be abejo, turėjau išankstinį nusistatymų, tačiau likau nustebinta, kad ši šalis yra labai išsivysčiusi ir netgi daug gražesnė, negu įsivaizdavau. Žmonės čia geri, padedantys ir draugiški – tai yra visiška priešingybė to, ką man teko girdėti ir ko aš tikėjausi.

Kokie buvo Tavo pirmi įspūdžiai LCC, kas įsiminė labiausiai?

Man paliko didžiulį įspūdį pažintis su Kim – ji taip pat yra mainų programos dalyvė iš Vokietijos. Nesitikėjau, kad galiu sutikti žmogų iš visai kitos žemės rutulio pusės, ir taip staiga pajusti su juo ryšį ir neįtikėtiną bendrumą. Mes užaugome skirtingose kultūrose, kalbame skirtingomis kalbomis, turime visiškai kitokias tradicijas ir mūsų gyvenimo būdas toks skirtingas. Tai man leido įsitikinti, jog mano tikėjimas, kad visi esame vienodi nepaisant odos spalvos, religijos, kalbos ar kultūros, pasitvirtino. Šie skirtumai neišskiria mūsų kaip žmonių, jie mus ugdo ir padaro stipresniais. Išties įspūdinga, kad LCC mes mokomės ne tik auditorijose, bet ir kiekvieną kartą susitikdami su čia studijuojančiais ir dirbančiais žmonėmis – juos pažindami, priimdami, susidraugaudami.

Kas Tau patinka studijuojant LCC ir gyvenant universiteto bendrabutyje?

Užaugau didelėje šeimoje – turiu keturis brolius, tad visada buvau apsupta žmonių. LCC bendrabučio aplinka yra būtent tokia, kokia man patinka – čia visada yra pas ką nueiti, su kuo pasikalbėti, kažką nuveikti kartu. Taip pat man labai patinka paskaitos, kurias pasirinkau – ypač psichologija, tarptautiniai ryšiai, kalbos.

Ar teko susidurti su kokiais nors iššūkiais ar sunkumais Lietuvoje?

Buvo be galo sunku atsisveikinti su šeimos nariais ir mylimu šuniuku – tai mano didžiausias iššūkis! Australijoje galėjau juos pamatyti kone bet kada, kai užsimanydavau, o Lietuvoje, deja, negaliu sėsti į autobusą ir nuvykti jų aplankyti. Tiesa, pažvelgusi iš kitos pusės labai džiaugiuosi, kad yra žmonių, su kuriais taip sunku atsisveikinti net pusmečiui!

Kokie yra didžiausi skirtumai tarp LCC tarptautinio universiteto ir universiteto, kuriame studijuoji Australijoje?

Mano universitetas Australijoje yra gerokai didesnis nei LCC. Tačiau mažas universitetas turi privalumų – čia aš visus pažįstu ir mes esame tarsi viena didelė šeima. Taip pat čia daug mažesnės auditorijos, tad bendravimas su dėstytojais paskaitų metu yra betarpiškas, kiekvienas studentas gauna daug dėmesio, yra kur kas lengviau diskutuoti, klausti, jeigu kažko nesupranti. Universitete Australijoje kai kuriose paskaitose yra tiek daug studentų, kad viskas, ką tau reikia padaryti – ateiti į paskaitą ir parašyti referatą. Iš tavęs nereikalaujama aktyviai dalyvauti paskaitoje, pasakyti savo nuomonę, atsakyti į klausimus, domėtis, diskutuoti.

Turi daug sąsajų su Lietuva, atvykai į universitetą Lietuvoje – galbūt norėtum čia pasilikti? Ar jau kuri ateities planus?

Niekada nesakau ne – gyvenimas turi tendenciją mane stebinti. Mano svajonė yra baigti mediciną arba tapti dietologe kažkurioje nevyriausybinėje organizacijoje, tarkime – Pasaulio sveikatos organizacijoje. Galbūt mano darbas reikalaus daug keliauti, tad visko gali būti, jog grįšiu į Lietuvą – tikrai to norėčiau.