Su Natalia kalbame apie verslą, užsispyrimą ir darbą iš visos širdies. 

Natalia, papasakok, ką veikei po studijų LCC?

Visada žinojau, kad kursiu savo verslą. Tačiau pirmiausiai tam reikėjo pinigų. Susiradau pirmąjį darbą, ir galiu pasakyti, kad nekenčiau jo kiekvieną minutę. Tuo pat metu ėmiau kurti savo pirmąjį startuolį. Dirbome kartu su dviem programuotojais, muzikantu ir menininku. Taigi, grįžusi po aštuonių valandų darbo, dar pusę nakties dirbdavau prie naujojo verslo.

Po septynių mėnesių tokio gyvenimo ritmo buvau visiškai išsekusi. Išėjau iš darbo ir likau dirbti tik sau. Nuo to laiko atostogas turėjau gal praėjus maždaug ketveriems metams. Jie buvo patys sunkiausi, bet kartu ir laimingiausi mano gyvenime. Sugebėjau išsiversti tik už 130 dolerių per mėnesį – visi kiti pinigai buvo investuojami atgal į verslą.

Kodėl nusprendei įsitraukti į vaizdo žaidimų verslą?

Tuo metu, kai kūrėme šį verslą, beveik nebuvo žaidimų, įdomių moterims. Visi žaidė „Super Mario“, „Tetrį“... na ir tankais. Pastebėję šią nišą, kartu su keturiais vaikinais įsteigėme kompaniją, kuriančią žaidimus moterims ir vaikams. Mūsų kompanija „Realore Studios“ kuria strateginius žaidimus su puikia grafika ir įdomia siužetine linija.

Kompaniją įkūrėte tam turėdami tik 140 dolerių. Kaip ji tapo tokia sėkminga?

Ilgą laiką beveik viską, ką uždirbome, investavome atgal į verslą. Dėjome labai daug pastangų. Viską, ką dariau, stengiausi daryti iš visos širdies ir visų jėgų.

Kaip manai, kokios savybės yra svarbiausios puikiam verslininkui?

Tai išties sunkus klausimas. Galbūt valia ir kantrybė – kiekvieną kartą nepasisekus turėti jėgų kantriai viską pradėti iš naujo. Be galo myliu išradėją, verslininką Tomą A. Edisoną, kurį nuolat cituoju: „Mūsų didžiausia silpnybė yra pasidavimas. Norėdami, kad pasisektų, visada turime pabandyti dar vieną kartą“. Reikiamos savybės atsiranda tada, kai kažką darai – eigoje supranti, kokių veiksmų iš tavęs reikalauja užsibrėžtas tikslas ar esama situacija.

Žaidimai ir ypatingai programavimas dažnai siejami su vyriškomis profesijomis. Kaip radai savo vietą šioje srityje?

Pirmojoje konferencijoje, kurioje lankiausi, dalyvavo 300 žmonių. 299 iš jų buvo vyrai. Aš – vienintelė moteris. Tiesa, buvo dar dvi moterys – administratorė ir viešųjų ryšių atstovė. Laikui bėgant, situacija tapo kitokia. Tačiau tai nėra taip svarbu. Kai mėgsti tai, ką darai, išmoksti prisitaikyti ir pradedi jaustis kaip žuvis vandenyje. O galiausiai imi keisti ir žmonių nusistatymą bei žaidimo taisykles.

Kaip manai, koks yra tavo didžiausias pasiekimas?

Tai, kad kasdien vis labiau myliu žmones ir pati tampu geresniu žmogumi, negu buvau vakar.

Ko labiausiai išmokai studijuodama LCC?

LCC išmokė mane mąstyti. Pamenu, viename žurnale, kuris tuo metu buvo leidžiamas universitete, pamačiau užrašą: „Think outside of the box“ (lt. „Pagalvokite už dėžutės ribų“). Vis dar kiekvieną dieną vadovaujuosi šia taisykle. Dar kartą pacituosiu Tomą A. Edisoną: „Penki procentai žmonių iš tiesų galvoja; dešimt procentų galvoja, kad jie galvoja; kiti aštuoniasdešimt penki procentai geriau mirs, negu pradės galvoti“.

Ką šiuo metu veiki?

Kaip teisingai suformuluoti... Sakyčiau – randu idėjas ir jas įgyvendinu. Būtent tai vadinu verslu.

Kokie yra Tavo ateities tikslai?

Noriu pakeisti dar vieną industriją, ir padaryti bilijonus žmonių laimingesniais ir sveikesniais.

Ką patartum jauniems žmonėms, ketinantiems kurti savo verslą?

Niekada, niekada, niekada nepasiduokite.