Art Defer (JAV), filantropas, vienas LCC įkūrėjų:

„LCC tarptautinis universitetas buvo įkurtas Lietuvai žengiant pirmuosius nepriklausomybės žingsnius. Išsilaisvinus iš Sovietų priespaudos, jaunai šaliai reikėjo atgauti savo tapatybę ir kurti šalies identitetą, vertybes, žengti į priekį. Pradžioje mes net negalvojome apie universitetą – viskas prasidėjo nuo paskaitų serijų apie verslą ir etiką. Galiausiai tai išaugo į didžiulį projektą – LCC tarptautinį universitetą – besitęsiantį jau dvidešimt penkerius metus ir dar ilgai gyvuosiantį.  Mes visada norėjome būti drąsūs ir nebijantys plaukti prieš srovę – mesti iššūkį švietimo sistemai, nusistovėjusioms visuomenės normoms ir šablonams, žmonių mąstymui.“     

Vytautas Grubliauskas, Klaipėdos miesto meras:

„Kaip miesto meras ir tikras klaipėdietis, labai džiaugiuosi, kad LCC tarptautinį universitetą buvo nuspręsta įkurti Klaipėdoje – šis sprendimas be galo svarbus mūsų miestui ir visai Lietuvai. LCC yra svarbi uostamiesčio dalis, jis atvėrė Klaipėdai kelius į pasaulį, o pasauliui – kelią į  Klaipėdą ir Lietuvą. Mes mylime Jus ne tik dėl to, kokie stiprūs ir geri esate, bet dėl to, kokie stiprūs ir geresni tapome mes, kai Jūs atsiradote čia. Jūs padarėte viską, kad taptumėte geriausi, ir Klaipėda Jumis didžiuojasi. Kas yra LCC? LCC yra Klaipėda, o Klaipėda yra LCC. Mano širdis visada su Jumis.“     

J. E. Alainas Hausseris, Kanados ambasadorius:

„Kanada ir Lietuva, Klaipėda bei LCC yra artimi draugai jau daug daug metų. LCC begalei žmonių reiškia daugybę skirtingų dalykų, tačiau asmeniškai man – tai pirmasis vizitas kažkur toliau nei Lietuvos sostinė Vilnius. Šis universitetas man simbolizuoja ryšį, jungiantį žmones susiburti draugėn.“     

Jurgita Choromanskytė, LCC alumna, Klaipėdos miesto tarybos narė, LCC valdybos narė:

„Grįžti į LCC – tarsi grįžti namo. Čia visada jautiesi savas ir laukiams. LCC namais vadina beveik 2 tūkst. alumnų iš daugybės šalių. Šiandien, dėka artes liberales išsilavinimo, tarptautiškumo, įskiepyto pilietiškumo, vertybių ir drąsos, mes esame išsibarstę po visą pasaulį ir visas pasaulis yra mums atviras. Dėkoju steigėjams, kad jie turėjo drąsos įkurti tokį universitetą šioje šalyje, bei už tą kilniadvasiškumą, kurį mes galėjome patirti. Atsidėkodami už tai, dovanojame  pirmąją LCC alumnų stipendiją, kurios fondą paaukojo LCC absolventai ir jų šeimos. Linkiu, kad LCC gyvuotų ir augtų dar ilgus metus.“     

Simonas Gentvilas, LR Seimo narys:

„LCC yra persismelkęs kanadietiška dvasia ir skleidžia ją Lietuvoje, o, kaip žinia, Kanada yra itin sektinas pavyzdys mūsų šaliai. Labai džiaugiuosi, kad LCC prisidėjo prie Lietuvos, Klaipėdos visuomenės augimo ir parodė pavyzdį, jog galime būti kitokiais. Parodė, jog alumnai gali prisidėti prie universiteto ir studentų gerovės, kad universitetas gali turėti valdybos narius, kurie ne ima, o duoda, taip pat universitetas gali turėti savo įstatinį kapitalą. LCC yra pavyzdys daugeliui aukštųjų mokyklų, ačiū už tai.“     

Artūras Drungilas, Valstybinės jūrų uosto direkcijos Rinkodaros ir bendrųjų reikalų direktorius:

„Sunkus net išsakyti, kokie dėkingi mes esame universitetui ir jo steigėjams, kad jie pasirinko Klaipėdą. Su malonumu priimame LCC studentus tiek atlikti praktiką, tiek dirbti, ir labai jais didžiuojamės. Dėkojame dėstytojams bei visiems LCC darbuotojams, kadangi šio universiteto abiturientai, dirbantys pas mus, yra ypatingai aukštos kvalifikacijos specialistai ir puikūs žmonės. Mes tikime, kad nebūtume tokie sėkmingi – tiek Uostas, tiek Klaipėda – jeigu Jūsų nebūtų čia. Asmeniškai man LCC taip pat labai padėjo – aš, mano žmona bei mano vaikai čia lankėme anglų kalbos kursus!“     

Dr. Ainius Lašas, LCC alumnas:

„Kai žvelgiu į LCC istoriją, visada matau šį universitetą kaip standartų laužytoją. Visur. Jis įsteigtas Lietuvoje ir įkurtas amerikietišku stiliumi, paremtas liberal arts studijų modeliu. Daugumos dėstytojų gimtoji kalba – anglų. Tai labiausiai tarptautiškas dėstytojų kolektyvas, studentų – taip pat!  Kultūra, kurią atsinešė LCC – dosnumo, gerumo – tikrai kažkas naujo. Studentui, galimybė prieiti prie universiteto rektoriaus ir kreiptis į jį vardu bei paklausti, kaip jam sekasi, yra tiesiog neįtikėtina! Juk mūsų kultūroje dėstytojai yra vadinami profesoriais, gerbiamaisiais, ponais ir panašiai – bet tik ne vardu. Kai pažvelgiu į universitetą šiomis dienomis ir pagalvoju, ko norėčiau jam palinkėti, tai vieno – kad jis išliktų tokia pačia magiška vieta, skatinančia laužyti standartus.“