2014 m. pabaigoje VU KHF Lietuvių filologijos katedros docentas dr. Robertas Kudirka buvo apdovanotas Vilniaus universiteto Rektoriaus premija kaip geriausias fakulteto dėstytojas. Ši premija skiriama už pasiekimus pedagoginėje ir mokslinėje veikloje. Atsižvelgiama į studentų atsiliepimus apie dėstytojo darbą ir jo rezultatus, taip pat įvertinamas dėstytojo metodinės veiklos išradingumas, jo mokslinės veiklos aktualumas ir inovatyvių dėstymo būdų taikymas. Pasak sėkmingai pedagoginę ir mokslinę veiklas derinančio docento dr. R. Kudirkos, kiekvienas dėstytojas turi rasti savo santykį su studentais ir darbo metodiką.
Kaip jaučiatės, tapęs geriausiu VU KHF dėstytoju 2014 m.?
Labai džiaugiuosi, bet tai ir komplimentas, ir įsipareigojimas. Dabar reikės nuolat galvoti, kaip to „gerumo“ neprarasti, neapsileisti.
Kaip užmezgate psichologinį kontaktą su auditorija? Ar naudojate tam kažkokias ypatingas priemones?
Stengiuosi mokyti, dėstyti dialogiškai, vengti monologo ir šalto „superrimtumo“, pasitelkiu humorą. Dėstyti universitete turbūt yra mažiausiai rutinos, nors šį dalyką galima performuluoti aiškiau: jei dėstančiajam nuobodu, kaltas tikrai jis pats. Universitete dėstant galima sugalvoti įvairiausių drąsių užduočių, studentus paskaitos metu nejučia įtraukti į sudėtingą analizę, visaip netikėtais sprendimais gyvinti mokymosi procesą. Aišku, tokiems dalykams reikia daug ruoštis, mokėti improvizuoti.
Ar mėgstate diskutuoti su studentais?
Tai būtinasis komponentas mano paskaitose, jei nieks nesiginčija, tai pats prisikabinu, klausinėju, provokuoju. Diskutavimas yra mokymosi, aiškinimosi, išsamesnio supratimo dalis, jis būtinas.
Kiek liberalus turėtų būti dėstytojo santykis su studentais?
Vieno bendro modelio negali būti, kiekvienas turi ieškoti ir rasti savo santykį ir metodiką. Tam tikras liberalumas būtinas visada, nes kitaip neišeis priartėti, „prisikasti“ prie asmens. Mano paties metodas yra lankstumas: kartais būnu labai liberalus, familiarus, o kartais priešingai – atsitraukiu, tampu oficialus.
Ar pastebite, kad studentai keičiasi, t.y., jie kitokie, nei pirmaisiais Jūsų darbo metais? Kaip tai vertinate?
Kaita yra natūralus reiškinys, reikia stengtis ją perprasti ir naudotis, o ne kritikuoti ar dejuoti. Pavyzdžiui, išmanieji mobilūs telefonai ar planšetės labai geras dalykas mokant užsienio kalbos – gali visada turėti būtinų programų: morfologijos analizatorių, didelį aiškinamąjį žodyną (kurio popierinė versija sveria apie 1,5 kg...) ir pan. Studentai, mūsų aplinka visada keisis ir toliau, o jei norisi labai daug kritikuoti ar nesuprantate aplinkos – gal kaltas pats nepatenkintasis?
Kokiomis savo, kaip dėstytojo, patirtimis labiausiai džiaugiatės?
Darbas su jaunais žmonėmis, studentija ir tave patį veikia ir tarsi jaunina, išlaiko jaunatvišką. Vis tiek tam tikra dalimi tapatiniesi, nes nori suprasti, kaip jie mąsto. Dirbdamas su jaunais žmonėmis lyg gyveni jaunatvišku ritmu. Jaunatviškumo dar gaunu ir iš savo sūnaus ir dukters, nes jie mokyklinio amžiaus.
Ar paskaitos universitete turi būti privalomos?
Kiek yra buvę vadinamųjų dirbančių ar nuotolinių studijų studentų, visų mokymosi rezultatai būdavo menki ir prasti. Priežastis visiškai aiški: jei neskiri laiko, negali įsigilinti ar perprasti. Nesvarbu, kur tu ir kas esi – nuotolinis, daug dirbantis – jei neskiri tam laiko, kaip tu įsigilinsi?
Papasakokite apie save: ką esate baigęs ir kada; kodėl pasirinkote lietuvių filologijos studijas ir pan.; kiek metų dirbate dėstytoju?
Mano misija prasidėjo 1995 m. VU KHF, Lietuvių filologijos studijomis. Paskui magistrantūra, doktorantūra tame pačiame fakultete, tad fakultetas yra tapęs vos ne namais. Dėstytojauti pradėjau jau būdamas doktorantu, tuoj bus dešimt metų kaip kremtu pedagoginę duoną.
Kaip derinate akademinę veiklą su moksliniu darbu?
Tiriamoji veikla pedagogui yra būtinas dalykas, nes savo tyrimais gali perprasti nuodugniau sudėtingus dalykus. Didžiausia problema yra laikas, ypač jei dar esi šeimos žmogus. Man ši problema pati skaudžiausia, tenka plėšytis, naktinėti, tad žodis „derinti“ netinka.
Kodėl pasirinkote tokį nevienareikšmį objektą – nenorminę leksiką – savo tiriamajai veiklai?
Žargoninė ir nenorminė leksika dar nėra ištyrinėta ir aprašyta kaip sistema. Taip pat man yra įdomi spontaninė raiška, nesutramdytas, nesunormintas kalbinis gaivalas. Leksikografiniai šios srities tyrimai leidžia bent kiek priartėti prie semantinės kalbos matricos, kuri ir teikia visą sudėtingą kombinatoriką, formuoja naujas reikšmes ir pan. – šios įžvalgos labai naudingos lingvistui, nes tu tada aiškiau supranti, kas yra gyva ir perspektyvu kalboje, o kas dirbtina, pritempta, idealizuota.
* Robertas Kudirka, Lietuvių kalbos žargono ir nenorminės leksikos žodynas, Kaunas: Technologija, 2012. -ISBN 978-609-02-0287-6.
Robertas Kudirka, Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodynas, Kaunas: Kitos knygos, 2012 ir 2014 m. leidimai -ISBN 978-609-472-076-5 ir ISBN 978-6094-27-140-3
