Jau trejus metus Lietuvoje gyvenanti Dana labai gerai kalba lietuviškai, tačiau tikina niekada negalvojusi, kad gali mokytis užsienyje. Šiuo metu ji – LCC tarptautinio universiteto studentė, pasirinkusi verslo administravimo studijas.
Atvyko netikėtai
„Kazachstane mokykloje mokomės 11 metų, bet aš baigiau 10 ir 11 klases per vienerius metus. Po 9 klasės galima eiti į koledžą, ten mokomasi trejus metus, po to stojama į universitetą, kuriame mokslai trunka dar ketverius metus, – apie švietimo sistemą gimtoje šalyje pasakojo Dana. – Po 11 klasės rašomas testas, visi jam pradeda ruoštis dar prieš metus. Jei neišlaikai, negali patekti į valstybinius universitetus ir gauti stipendijos. Reikia surinkti kuo daugiau taškų, bet nustatyta riba, kiek reikia pasiekti. Aš laikiau anglų kalbos testą, kad gaučiau nemokamą vietą, turėjau surinkti 120 taškų iš 125, bet man nepasisekė, surinkau 116.“
Kai mieste, kuriame gyvena Danos šeima, apsilankė LCC universiteto atstovai, mergina atliko bandomąjį anglų kalbos testą, surinko daug taškų ir tik vėliau sužinojo, jog gali važiuoti mokytis į Lietuvą.
„Pasikalbėjau su tėvais ir jie sutiko. Europoje geriau nei Kazachstane, todėl čia ir atvažiavau. Kalbėjau su žmonėmis, kurie jau baigė studijas LCC, jie visi sakė, kad europiniai diplomai yra daug labiau vertinami, lengviau surasti darbą, – užtikrintai kalba D. Žolša. – Verslo sritis man patinka ir noriu dirbti šioje sferoje. Žinau, kad po studijų tikrai surasiu darbą Kazachstane. Galbūt kursiu ir savo verslą, turiu daug idėjų, bet visa tai darysiu tėvynėje.“
Apie politiką – tik išvažiavus
Pasak pokalbininkės, kazachų ir lietuvių kalbos labai skiriasi ir jas sunku išmokti, tačiau norėdama pažinti lietuvius, mergina ėmė mokytis kalbėti lietuviškai.
„Žinojau apie Lietuvą tiek, kad tokia šalis yra. Visada mokykloje mokantis buvo minima Lietuva ir Latvija kartu. Vis dar mano draugai ar giminės klausia: Kaip tau ten sekasi Latvijoje? Jiems nėra skirtumo“, – šypsosi Dana.
Merginos teigimu, atvykimas į Lietuvą jai padėjo kitaip pažvelgti ir į savo tautiečius.
„Mano šalies pavadinime užkoduota mintis apie laisvą žmogų. Ar jie tikrai jaučiasi laisvi? Pas mus jau labai daug metų yra vienas prezidentas. Tik atvažiavusi čia ir pamačiusi kitokią tvarką pagalvojau, kad kažkas pas mus gali būti ne taip. Visada galvodavau, kad visi pas mus prezidentą myli, visiems viskas gerai“, – pasakojo D. Žolša.
„Po įvykių Ukrainoje supratau, kad pas mus žmonės nėra tokie, jie nesukils prieš Vyriausybę. Yra daug problemų, bet jų visur yra, o mes tokie žmonės, kurie susitaiko su situacija. Bet pastebėjau, kad po Ukrainos įvykių mano šalyje prasidėjo protestai, žmonės mato, kad kiti gali pasipriešinti, ir mes galėsim. Apskritai apie Kazachstano politiką daugiau sužinojau išvažiavusi iš jo.“
Tradicijos lietuviams – egzotika
Dana į Lietuvą atvyko iš šalies, kurios 47 procentai gyventojų yra musulmonai, o sena tradicija grobti merginas vestuvėms, pasak pokalbininkės, vis dar gyva.
„Universitete vyksta specialios programos moksleiviams, kurių metu pristatome įvairias šalis, jiems reikia atspėti, iš kokių šalių yra studentai. Visada apie save girdžiu: Kinija, Japonija, Tailandas, Korėja. Kai sakau, kad esu iš Kazachstano, sako: A, Borato šalis. Bet tik atvažiavusi čia apie tą filmą sužinojau. Bet jo nežiūrėjau. Kai apie jį sužinojau, buvo net pikta, bet vėliau praėjo pyktis – visi dabar žino Kazachstaną“, – prisiminusi juokiasi mergina.
Ji sako, kad lietuviams kazachų tradicijos atrodo labai egzotiškos.
„Kai pasakoju apie tai, kad šalyje vis dar grobiamos merginos santuokai, mokiniai klausosi išsižioję. Dažniausiai mergina apie būsimą pagrobimą nežino, todėl jai būna šokas. Tokios vedybos yra normalu, nes pagrobta mergina negali grįžti – tai bus gėda jos ir jo šeimoms, dar sakoma, kad jei mergina buvo vyro namuose, ji sutepta“, – aiškina Dana.
Paklausus, ar pati grįžusi į gimtinę nebijo būti pagrobta, sako, kad šį veiksmą iš esmės nulemia merginos tėvai – jei jie pritaria, tuomet mergina pasipriešinti negali. Tačiau pokalbininkė džiaugėsi, jog jos tėvai šios tradicijos nepalaiko.
Danai Lietuvoje teko susidurti su prašymais pagaminti nacionalinių patiekalų, tačiau to ji dažniausiai negali padaryti.
„Čia neturiu tiek daug rūšių mėsos. Mes valgome ir arklieną, o čia jos nėra. Labai specifinių patiekalų nėra labai daug, bet vienas jų yra bešbarmak (besbarmak: bes – penki, barmak – pirštai). Tai specialiai ruošta tešla, ilgai virta įvairi mėsa, morkos, bulvės. Valgome be įrankių – kai valgoma pirštais, visada skaniau“, – šypsosi D. Žolša.
Merginos teigimu, ypatinga šventė yra kazachų Naujieji metai, švenčiami kovo 22–ąją: „Tuomet duodamos, pavyzdžiui, penkios laisvos dienos. Žmonės susirenka, gamina labai daug nacionalinių patiekalų, bendrauja, vyksta visokie renginiai, žaidžiami nacionaliniai žaidimai. Tai šventė, kurios metu tie, kurie yra susipykę, turi susitaikyti, praleisti laiką su savo šeimomis, artimais draugais.“
Populiarūs šalyje ir tautiniai kostiumai. Jie – ryškių spalvų: mėlyni, geltoni, raudoni, žali. Jais puošiamasi per nacionalines šventes bei vestuves.
„Per vestuves jie visada būna balti. Dėvima tradicinė kepurė, vadinama saukele. Ji visuomet papuošta tradiciniu kazachišku ornamentu ir gausybe visokių plunksnų“, – aiškina Dana.
Iš Kazachstano ar Kinijos?
Lietuvą jau sava šalimi vadinanti kazachė sako, kad net čia pragyvenus beveik trejus metus, vis dar stebina lietuvių reakcija į jos išvaizdą.
„Kai su tautiniais rūbais – kazachė, kai su įprastais – kinė“, – juokiasi mergina.
Ji sako nuolat susidurianti su smalsiais lietuvių žvilgsniais bei replikomis apie Kiniją.
„Gatvėje, autobuse visi žiūri, girdžiu, sako: „Žiūrėk, šita iš Kinijos.“ O aš jiems sakau: Aš ne kinė. Kai pasakau lietuviškai, visi labai nustemba. Kai lankiausi Rumšiškėse, pasijutau kaip eksponatas, visi žiūrėjo. Dabar jau įpratau, bet vos atvažiavus buvo labai keista. Turiu vieną draugą iš Afrikos, tai kažkada kartu po Klaipėdą vaikščiojome, tuomet išvis...“ – juokdamasi prisimena Dana.
Merginą nustebino ne tik dėmesys kitataučiams, bet ir lietuvių santūrumas, uždaras būdas. Iš dalies dėl to kazachė ir nusprendė pramokti kalbėti lietuviškai. Pasak jos, lietuviams reikia įsitikinti, jog gali žmogumi pasitikėti, tik tuomet jie tampa atviresni, artimesni.
„Kazachstane visi yra labai svetingi. Net jei tu tik atėjai pasakyti Labas, jie tau duoda arbatos, jiems reikia pabendrauti, kad žmogus jaustųsi kaip namie, nesvarbu, kas jis toks, taip priima kiekvieną. Bet mentalitetas labai skiriasi, – palygina studentė. – Vienu metu galvojau pasilikti čia, Lietuvoje, bet dabar mano patriotiška pusė kalba – noriu grįžti namo.“
Virginija SAMULIONYTĖ
Šaltinis: Vakarų ekspresas
LCC International University – Challenging Minds. Changing Lives.
Stokite ir Jūs! »
