Karjeros konsultantė, lektorė, sertifikuota „Spotiself“ ugdymo karjerai specialistė, Lietuvos karjeros specialistų asociacijos bendrasteigėjė ir narė Daiva Šilienė džiaugiasi, kad dažniau pasitaiko atvejų, kai tėvai pritaria vaikų pasirinkimui, o ne atvirkščiai.
 
Tikriausiai visiška klasika, bet, pasak konsultantės, tėvai per vaikus neturi įgyvendinti ir savo svajonių, susikurtų mitų. Tiesiog yra tam tikrų argumentų, kodėl vaikui nereikėtų sekti tėvų pėdomis, ypač tuomet, kai jis neturi nei noro, nei gebėjimų, nei tam tikrų kompetencijų. 
 
Pasak D. Šilienės, tėvų visada verta paklausti: „Ar norite matyti savo vaiką laimingą?“ Tai turbūt mes nerasime nė vieno tėvo, kuris to savo vaikui nelinkėtų. Tačiau būtina sąlyga – leisti vaikui pačiam priimti karjeros sprendimus ir pamiršti susiprojektuotus visiškai tikslius vaizdinius apie vaiko studijas ar profesinę veiklą.“ 
 
Kokius klausimus tėvai dažniausiai užduoda studijas besirenkantiems savo vaikams?
 
Pasak D. Šilienės, kai kuriems jaunuoliams būna sudėtingiau įrodyti savo tiesą, nes, pavyzdžiui, mama su tėčiu dažnai klausia, kaip jų atžala iš tam tikros profesijos generuojamų pajamų išgyvens: „Tačiau tie, kurie pasirenka meniškas studijų programas, tikrai kuo puikiausiai gyvena, džiaugiasi save realizuodami, nes supraskime, kad šiandieninis pasaulis yra atviras ir praktiškai neturi sienų, tad tai, ką jaunuolis pasirinks, kaip po studijų (ar jų metu) sugebės ieškoti galimybių savo ateičiai ir jas įprasminti, turbūt ir yra svarbiausia.“
 
Dar vienas dažnas tėvų klausimas – ką veiksi baigęs tas studijas, kur dirbsi? Tačiau jis – pernelyg abstraktus, retorinis, todėl į jį atsakyti vargu ar įmanoma: „Jaunuoliams (ne tik dvyliktokams, bet ir vienuoliktokams bei jaunesniems) apskritai dar labai sunku suvokti, kad baigiasi vienas jų gyvenimo etapas ir prasideda kitas. Kaip aš sakau: labas, pasauli, labas, gyvenime, aš ateinu. Tad nėra paprasta atsakyti, kur ir ką dirbsiu, nes niekas  nežino, kas bus po 3 ar 5 metų. Vienos profesijos išnyksta, kitos atsiranda. Tėveliams sakau, kad patys prisimintų savo patirtį po mokyklos, studijų baigimo ir pirmąją darbo vietą“, – teigia karjeros žinovė. 
 
Kaip elgtis, jei tėvai – valdingi?
 
Būtų labai gerai, jei visoms situacijoms būtų vienas receptas, vienas sprendimo būdas, bet taip nėra. Tačiau įprastai, jeigu vaikams ir tėvams nepavyksta susikalbėti, D. Šilienė pataria komunikuoti: „Aš nuolatos sakau: susėskite, pasikalbėkite atvirai, iš širdies. Ir reikia ne tik kalbėtis, bet klausyti ir girdėti, gerbti vaiko nuomonę. Dažnai namuose dalį aktualių dalykų pamirštama aptarti, nes kitos, kasdienės, realijos užgožia tuos pokalbius“, – įsitikinusi pašnekovė. 
 
Tada galbūt gali pagelbėti karjeros specialistai, psichologai, studijų žinovai ir kt.: „Bet tikrai pasitaiko atvejų, kai tėvai sako, kad bus taip, o ne kitaip, ir tu supranti, kad nieko nepadarysi, neįkalbėsi, gali tik pateikti faktus, tam tikrus pavyzdžius, kad žmonės patikėtų – tik tiek“, – teigia D. Šilienė.
 
Tačiau karjeros konsultantė džiaugiasi, kad jos praktikoje atvejų, kai tėvai buvo labai užsispyrę ir visiškai nenorėjo leistis į kompromisus, per 14 veiklos metų yra pasitaikę tik du.
 
Ji atkreipia dėmesį, kad tėvų nuomonę gali sušvelninti stiprūs, aiškūs argumentai: „Kai aš konsultuoju jaunuolį, po 2–3 konsultacijų pasikviečiu ir tėvus, kad ir jie išgirstų, ką jų vaikas gali, ko jis pats iš tikrųjų nori, nes dažnai būna taip, kad vieni kitų negirdėjo, neįsiklausė ar ranka numojo, kai vykdavo pokalbiai apie ateitį. Bendraudama su tėvais remiuosi moksliniais tyrimais, kurie įrodo ir patvirtina, kad vis tik reikia leisti pačiam jaunam žmogui pasirinkti“, – apie susitikimus su vaikais ir tėvais pasakoja ekspertė. 
 
Tiesa, specialistė pastebi ir kitą pastarųjų metų džiugią tendenciją – patys tėvai kreipiasi sakydami: „Mano vaikui reikia konsultacijų, turėkite jų tiek, kiek reikia, svarbu, kad jis gebėtų atsirinkti asmenines savybes, vertybes, interesus, gebėjimus ir kad pasirinktų tai, ko pats labiausiai nori.“ Tačiau ir jaunuolis turi būti motyvuotas. „Jeigu tu atvaromas per „nenoriu“, natūralu, kad bus pasipriešinimas. Tu dirbk nedirbęs, tiesiog vaikas bus nusistatęs, kad karjeros konsultacijų reikia ne jam, o tėvams, ir jį čia kažkur atvarė dėl kažko“, – teigia D. Šilienė.
 
Abiturientės atvejis: rinktis tai, kas patinka, ar ieškoti kompromisų? 
 
Vilnietė abiturientė Emilija kaip vieną aktualesnių problemų pastaruoju metu mini tėvų, kitų giminaičių spaudimą renkantis studijas: „Aš turiu tokį labai asmenišką norą – studijuoti japonologiją (Azijos studijas – red. past.). Mane labai domina ta kultūra, kalba, nuo mažens žiūriu animaciją, labai sudomino filosofija. Bet seneliai man nuolatos sako, kad tai nebus reikalinga, perspektyvu. Bet aš tada mąstau, kad ir jie būtų patenkinti, ir aš pati, rinktis tarptautinius santykius – tokį viduriuką.“ 
 
D. Šilienės komentaras: „Džiugu, kad abiturientė jaučia, ko tikrai nori, jaučiasi tikrai stipri, žino, kur galės save realizuoti, jai tai patinka. Tarkime, mergina pasirinks kažką, kas yra perspektyvu pagal artimos aplinkos įsivaizdavimą. Bet aš visada mėgstu užduoti klausimą: o kas šiandien yra perspektyvu? Kas gali jį atsakyti? Iš principo mes kalbame apie karjeros pasirinkimus, taigi pats svarbiausias dalykas – kad žmogus galėtų save realizuoti, kad jis jaustų pasitenkinimą savo veikla, matytų rezultatus. Perspektyvu, kai į darbą eini dainuodamas, šypsodamasis, darai tai, kas tave „veža“, kas yra įdomu.“ Tėvams ir seneliams nauji dalykai, naujos studijos dažnai kelia abejonių, tačiau šiuo atveju geriau rinktis stebėtojo, o ne patarėjo poziciją, ypač jei šioje srityje trūksta kompetencijos.“
 
Galiausiai, pasak karjeros konsultantės, tėvams reikia nepamiršti, kad jų vaikai yra asmenybės. Jie turi ir svajones, dažnu atveju jie puikiai geba įvardyti, ko norėtų, kur jų stiprybės, argumentuoja, ko nemoka, bet gali pasistengti: „Kai esi motyvuotas, turi aiškius tikslus, verta pastiprinti ir akademines žinias: gal man nesiseka istorija ar matematika? Bet jei aš žinau, kad man šitų dalykų reikės stojant, reiškia, aš turiu pasistengti, pasitempti. Noriu labai akcentuoti, kad mes kalbame TIK apie pirmąjį pasirinkimą. Pasirinktos studijos nėra nuosprendis visam gyvenimui. Esame laisvi keisti, nes ir patys augame bei keičiamės“, – teigia karjeros vingrybių žinovė. 
 
D. Šilienė pataria pasitikėti vaiku, studijų pasirinkimo lauke leisti jam klysti, nes iš tokių paklydimų jaunas žmogus ir mokosi bei įgyja atsakomybės už savo veiksmus: „Jeigu netiko, nepatiko, nereikia versti studijuoti tai, kas jaunam žmogui – nelabai prie širdies. Žmogus pasidaro išvadas ir ieško, kas jam tinka“, – įsitikinusi specialistė. 
 
Taigi, nėra paprasta leisti vaikui daryti tai, ką jis nori, bet pasitikėti – tiesiog privaloma.

Nepasiklysti keliaujant karjeros pasirinkimo labirintais padės ir žurnalai „Kuo būti“ bei „Kur stoti“. Patogiausias būdas juos įsigyti – čia.

Straipsnio autorė – Rūta Anusevičienė