Andriau, dar Maksas Vėberis XX a. pradžioje pastebėjo, kad valstybės tarnautojas – ypatinga profesija. Tai žmonės, dalyvaujantys valstybės valdyme, užtikrinantys sklandų valstybinių institucijų darbą, tarnaujantys piliečiams ir jų gerovei...

Deja, karjeros valstybės tarnautojų įvaizdis Lietuvoje vis dar nepelnytai sumenkinamas.  Jie vaizduojami kaip progresą stabdantys biurokratai arba karjeristai, siekiantys užimti „šiltas kėdes“ ar neteisėtai pasipelnyti. Vis dėlto situacija pamažu keičiasi. Į valstybės tarnybą ateina dirbti nauja ambicinga karta – valstybės tarnybą renkasi vis daugiau jaunų žmonių, norinčių realių teigiamų pokyčių, turinčių gerų idėjų ir ambicijų pasiekti realių rezultatų.


Kokie reikalavimai keliami šiuolaikiniam valstybės tarnautojui? Kaip apskritai evoliucionuos ši specialybė ateityje?

Nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuva buvo orientuota į Skandinavijos šalių gerovės valstybės modelį, kurioje piliečiai yra socialiai apsirūpinę, turi įvairias socialines garantijas, gauna kokybiškas švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugas. Taigi natūralu, kad viešajame sektoriuje ateityje turės dirbti tik profesionalūs, tinkamas žinias įgiję darbuotojai.

Jau prasidėjusiai viešojo sektoriaus pertvarkai dabar ypač reikalingi greitai prisitaikantys prie pokyčių, gebantys strategiškai mąstyti ir išmanantys „lieknojo“ valdymo metodikas, turintys kitų reikalingų žinių ir kompetencijų žmonės.

Šis sektorius negali būti per mažas ar susitraukęs, nes kažkas turi teikti valstybės paslaugas, užtikrinti sklandų jos institucijų funkcionavimą, ypač Vakarų Europoje įsigalint visuomenės senėjimo tendencijomis.

Tačiau kokio dydžio to viešojo sektoriaus užtenka? Koks šio sektoriaus dydis valstybėse, į kurias mes lygiuojamės?

Tarptautinė darbo organizacija (The International Labour Organization (ILO)) renka duomenis, kokią dalį nuo visų šalies dirbančiųjų įdarbina viešasis sektorius. Panašius duomenis pateikia ir Ekonominio bendradarbiavimo vystymo organizacija (Organisation for Economic Co-operation and Development (OECD)). Minėtos Skandinavijos šalys turi didesnį viešąjį sektorių – Norvegija 32,8 proc., Danija 31,1 proc.; o Jungtinė karalystė mažiau – 23,5 proc.. O tokiose valstybėse, kurios turi silpnesnes socialines ar sveikatos apsaugos programas, šis skaičius kelis kartus mažesnis. Tarkim, Zimbabvėje - 6,9 proc., Bangladeše – vos 4,8 proc. Tuo tarpu Lietuvoje viešajame sektoriuje dirba apie 28,6 proc., kaimyninėse Latvijoje - 31,2 proc., Estijoje - 26,1 proc. darbingo amžiaus gyventojų. 

Lietuvoje karjeros tarnautojų nėra daug – apie 28 000, o viešajame sektoriuje plačiąja prasme (į šį skaičių įtraukiant ir ligonines, ir mokyklas, ir valstybines akcines bendroves, ir t.t.) dirba apie 370 000 gyventojų. Taigi, Lietuvoje valstybė tiesiogiai „įdarbina“ apie 12 proc. gyventojų (kaimyninėje Lenkijoje – irgi panašūs skaičiai apie 10-12 proc.), ir tai įprastas rodiklis Europos šalyse.

Jaunimo požiūris į darbą viešajame sektoriuje vis dar pakankamai skeptiškas...

Keičiasi stereotipinis požiūris, kad valstybės tarnyba – tai „šilta“ vietelė, o atėjus čia dirbti bus galima nieko neveikiant, tik per „pažintis“ kilti karjeros laiptais. Įdomi tendencija, kad ekonominio pakilimo metu labiau patyrę specialistai migruoja į labiau dinamišką ir greičiau augančiais atlyginimais viliojantį privatų sektorių, tačiau užklupus finansiniam nuosmukiui vyksta atvirkštinis procesas, o palyginus su konkursų į valstybės tarnybą apimtys gali skirtis net iki 10 kartų. Sakyčiau, kad tarnauti valstybei, siekti joje pokyčių ir juos įgyvendinti yra didelis, o tuo pačiu ir garbingas iššūkis.

Dėkoju už pokalbį.