Apie kūrybinių industrijų studijų ir fakulteto gimimą pasakoja šių studijų iniciatorė – VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto Kūrybos verslo ir komunikacijos katedros vedėja prof. dr. Jūratė Černevičiūtė.
Kokie buvo pirmieji kūrybinių industrijų specialybės žingsniai?
Pirmaisiais metais dalis jaunų žmonių, perskaitę programos aprašymą, galvojo, kad čia bus menų studijos. Tačiau ilgainiui jiems tapo aišku, kad daug dėmesio bus skiriama komunikacijos ir socialiniams mokslams. Dėstytojams buvo sunku: krūviai milžiniški, reikėjo naujų etatų, nusipirkti knygų, programinės įrangos, o galimybės buvo ribotos. Kolegų, kūrusių programą, entuziazmas tirpo. Dirbome sunkiai ir daug, o programai vis ko nors trūko...
Tačiau dabar jau galime daryti išvadas, kad kūrybinių industrijų programa buvo sukurta tinkamu metu, kai rinkoje augo komunikacijos specialistų poreikis. Džiaugiamės, kad greitai ji tapo populiari ir kad pritraukia vis daugiau iniciatyvių, pažangių bei motyvuotų jaunų žmonių.
Gal galite paaiškinti plačiau, ką gali veikti kūrybinių industrijų studijų programą pabaigęs žmogus? Menininku jis tikriausiai netaps... Meno vadybininku? Komunikatoriumi?
Kai kas primityviai kūrybinių industrijų specialistą palygina su meno pardavėju. Nėra taip, nes ši sritis – ne turgus! Komunikacijos specialistas naudoja meną komunikacijos procese, sustiprindamas komunikacijos turinio paveikumą ir įtaigumą. Jis nesiekia parduoti meno ar pats tapti menininku. Aišku, tokiu pat būdu galima parduoti ir pačius meno produktus, tačiau tai jau bus meno marketingas...
Mokome studentus visus reiškinius pateikti išmaniai, patraukliai, ieškoti jų socialinio sąskambio. Siekiame, kad jie turėtų socialinių gebėjimų, įvaldytų informacinių technologijų (IT) bazinius dalykus, komunikaciją gebėtų paversti kūryba.
Štai lektorius režisierius Andrius Pulkauninkas padeda studentams suvokti performanso socialinę ir meninę komunikaciją, lavina studentų jautrumą, kuris šiandien labai svarbus taip vadinamose „design thinking“ veiklose, prie kurios priskirčiau ir šiuolaikinę komunikaciją. Kino studijų metu siekiame, kad studentai susipažintų ir suprastų, kaip kuriama ir veikia kino vizualinė kalba, kuri tampa kino estetikos arba kino meno išskirtinumo dalyku. Kino kalba šiandien aktyviai taikoma verslo komunikacijoje, politikos komunikacijoje ir palaikant viešuosius ryšius. Ruošdami savo projektus, studentai meno komunikacijos elementus jungia su socialiniais tikslais, bendruomenės ar verslo poreikiais.
Kūrybinių industrijų programa sudėliota taip, kad baigę mokslus studentai galėtų dirbti komunikacijos specialistais (viešieji ryšiai, reklama ir pan.), galėtų organizuoti savo komunikacijos verslą, vykdyti meninio pobūdžio komunikacijos projektus – juk pati meno kaip ir kultūros esminė paskirtis ir yra komunikuoti savo estetines, menines, socialines vertybės.
Kokios studentų bakalauro darbų temos?
Temos yra įvairios, jas būtų sunku apibendrinti. Pavyzdžiui, kai kurie studentai kūrė vietovių prekės ženklus: jie skirstėsi į grupes, važiavo į konkrečią vietovę, atliko tyrimus, kalbino žmones, fotografavo, pristatė vietovės išteklių (geografinių, istorinių, kultūrinių) žemėlapius ir kūrė prekės ženklą. Viena studentė rašė darbą apie teatro festivalio komunikaciją, kita – apie kino festivalio organizaciją, trečia – tyrė roko kultūrą. Buvo darbų, tiriančių akordeono ar siaubo filmų įvaizdžius populiariojoje kultūroje, mieste žaidžiamus žaidimus... Vienas studentas domėjosi vizualiais kinematografiniais sprendimais nusikaltimų dramos žanre. Dar kiti rinkosi sudėtingą klasterių (bendradarbiaujančių ir bendrų tikslų siekiančių įmonių ar institucijų tinklo regione) komunikacijos temą.
Aišku, galima rinktis ir klasikines temas, tokias kaip viešieji ryšiai kokioje nors jaunimo organizacijoje, rinkodara ir komunikacija verslo struktūroje, komunikacijos organizavimas IT kūrybinio verslo įmonėje. Studentai varijuoja temas pagal savo interesus.
Gal galėtumėte apibrėžti šios studijų programos perspektyvas?
Kūrybinių industrijų programa yra „arti žemės“, nes ji suteikia žinių, ugdo gebėjimus, kurių reikia gyvenime. Jaunuoliai po studijų išeina į darbo rinką, norisi, kad joje įsitvirtintų. Lietuvoje žmogui reikia turėti didesnį gebėjimų paketą, kad išlaviruotų nuolat kintančioje rinkoje, kad sugebėtų greitai mokytis ir lavinti turimus gebėjimus, juos papildyti, antraip jis sulauks darbdavio priekaištų.
Stengiamės diegti jaunimui ir savarankiškos veiklos nuostatą, kad jis nebijotų pats kurti verslo: kūrybinių industrijų sektoriuje tai padaryti galima, nes ši sritis nereikalauja didelių sąnaudų. Dabar daug tokių sėkmingų įmonių, kur dirba kokie 5 žmonės – filmuoja, fotografuoja, kuria interneto puslapius. Tokių įmonių jau yra sukūrę ir mūsų absolventai: džiaugiamės jų sėkme ir darbo rezultatais. Praktiniu požiūriu programa lengvai pritaikoma.
Norėtumėte daugiau sužinoti apie VGTU studijų programas? Spauskite čia.
