Marta Baranauskaitė centre (asm. archyvo nuotr.)
Pati pedagogė sako, kad premija jai tapo ne tik profesiniu įvertinimu, bet ir priminimu apie atsakomybę tęsti prasmingus darbus.
„Tą akimirką buvau visiškai nepasiruošusi – net neturėjau padėkos kalbos. Ministerijoje sutikau daugybę jaunų mokytojų, kurie jau yra nuveikę labai daug, todėl vien galimybė būti tarp jų atrodė didelis įvertinimas. Tik vėliau pradėjau suvokti, kad ši premija įpareigoja. Jauti atsakomybę ir supranti, kad tai, ką darai kasdien klasėje, turi prasmę ne tik tavo mokiniams ar mokyklai, bet ir platesniame švietimo kontekste“, – sako M. Baranauskaitė.
Pasak jos, jauniems pedagogams toks pripažinimas itin svarbus, nes tampa patvirtinimu, kad jų pastangos yra matomos: „Kaip ir visi mokytojai, turime dienų, kai pavargstame ar suabejojame savo darbu. Todėl toks įvertinimas tampa stipriu paskatinimu judėti pirmyn ir neapsiriboti vien savo klase ar mokykla“.
Mokytoja tapo dėl savo mokytojų
Nors daugelis M. Baranauskaitės aplinkoje tikėjosi, kad ji rinksis medicinos studijas, galutinį apsisprendimą nulėmė visai kas kita – įkvepiantys mokytojai. Lūžio tašką ji prisimena iki šiol.
„Vienuoliktoje klasėje chemijos pamokoje pagavau save galvojančią, kad noriu būti tokia kaip mano mokytoja. Norėjau turėti tiek žinių, mokėti jomis įdomiai dalintis ir sudominti mokinius. Tą akimirką supratau, kad noriu būti mokytoja“, - mena ji.
Šiandien Marta neslepia esanti savo mokytojų suformuota pedagogė: „Esu absoliutus savo mokytojų produktas. Iš kiekvieno jų pasiėmiau dalelę savęs. Kartais pagaunu save sakančią frazes ar taikančią metodus, kuriuos naudojo mano matematikos ar lietuvių kalbos mokytojos“.
Didžiausia jų perduota pamoka, anot pedagogės, buvo požiūris į vaiką. Jai buvo parodyta, kad kiekvienas vaikas nori mokytis ir kiekvienas turi savyje gėrio. Kartais jam tiesiog reikia tinkamų sąlygų, laiko ir žmogaus, kuris tuo patikėtų.
Gana anksti teko užsiauginti profesinį stuburą
Matematikos mokytojos karjerą M. Baranauskaitė pradėjo dar studijuodama VDU Švietimo akademijoje. Į mokyklą ją sugrąžino buvusi matematikos mokytoja, pasiūliusi pavaduoti susirgusią kolegę ir perimti vieną dešimtokų matematikos modulio pamoką per savaitę.
Atrodė, kad tai bus tik viena savaitinė pamoka vienam pusmečiui, tačiau jau kitais metais ji gavo savo klasę ir pradėjo dirbti pilnu krūviu.
Didžiausias iššūkis, anot jos, buvo ne dalyko mokymas. „Kadangi pati buvau neseniai baigusi tą pačią gimnaziją, dalis vyresnių mokinių mane dar prisiminė kaip mokinę. Natūralu, kad teko
įrodyti, jog klasėje esu mokytoja. Vaikai labai greitai patikrina ribas – kiek galima, ko negalima, todėl gana anksti teko užsiauginti profesinį stuburą“, - akcentuoja pašnekovė.
Vis dėlto, sako ji, kolegų palaikymas padėjo daug lengviau įsitvirtinti profesijoje: „Esu girdėjusi įvairių istorijų, kai į savo mokyklą grįžę jauni mokytojai ilgai lieka vertinami tik kaip buvę mokiniai. Man labai pasisekė – kolegos priėmė kaip lygiavertę bendruomenės narę, dalijosi metodine medžiaga, patarimais ir palaikymu“.
Mokykloje svarbiausia ne pažymys, o žmogus
Pedagogė įsitikinusi, kad šiandienos mokykla neturėtų apsiriboti vien akademinių žinių perteikimu.
Studijos VDU Švietimo akademijoje, pasak jos, padėjo suprasti platesnę ugdymo prasmę.
„Nuo pirmųjų studijų metų buvo kalbama ne tik apie dalyko mokymą, bet ir apie XXI amžiaus kompetencijas – bendradarbiavimą, komunikaciją, problemų sprendimą. Supratau, kad mokome ne tam, jog mokinys atkartotų išmoktą informaciją kontroliniame darbe, o tam, kad gebėtų ją taikyti gyvenime“, - sako Marta.
Šiandien ji šias idėjas plėtoja ir dirbdama VDU STEAM didaktikos centre, kur veda veiklas mokiniams, rengia seminarus mokytojams ir prisideda prie STEAM ugdymo tyrimų.
„Vis dar tenka diskutuoti su mokytojais, kurie STEAM mato kaip papildomą naštą. Tačiau iš tiesų tai nėra dar vienas darbas – tai kitoks požiūris į mokymą, padedantis mokiniams geriau suprasti, kodėl jie mokosi“, - neabejoja pašnekovė.
Mokiniai renkasi profesiją matydami laimingą mokytoją
Kalbėdama apie tai, kaip pritraukti daugiau jaunų žmonių į mokyklas, M. Baranauskaitė pirmiausia mini ne atlyginimą ar darbo sąlygas, o mokytojo savijautą.
„Labai svarbu, kad mokiniai matytų laimingą mokytoją. Jie nuolat girdi kalbas apie problemas švietime, apie krūvius, programas, egzaminus. Jeigu mokytojas nuolat rodo nusivylimą savo darbu, sunku tikėtis, kad mokiniai patys norės rinktis šią profesiją“, - įsitikinusi matematikos mokytoja.
Ji pasakoja jau turinti dvi dvyliktokes, kurios svarsto studijuoti pedagogiką: „Viena svarbiausių priežasčių, kodėl jos renkasi šį kelią, yra tai, kad mato mokytojus, kurie savo darbe įžvelgia prasmę“.
Svarbiausia – atrasti savo „kodėl“
Paklausta, kas padėjo jai pačiai siekti aukštų rezultatų mokykloje ir universitete, pedagogė stebuklingo recepto neieško: „Labai svarbu atrasti savo „kodėl“. Mokytis vien dėl pažymio ilgai nepavyks. Kai supranti, kodėl tau to reikia, atsiranda motyvacija“.
Marta prisipažįsta dar mokykloje daug laiko skyrusi mokslo populiarinimo knygoms, vaizdo paskaitoms ir domėjimuisi tuo, kaip veikia pasaulis.
„Man buvo tiesiog įdomu. Mačiau prasmę mokytis, todėl tai niekada neatrodė tik pareiga“, - pasakoja pašnekovė.
Linki nepasiduoti stereotipams
Jauniems žmonėms, svarstantiems apie pedagogikos studijas, M. Baranauskaitė pirmiausia linki tikėti savo pasirinkimu.
„Vis dar tenka girdėti, kad į pedagogiką stoja tie, kurie neįstojo kitur, arba kad būsi „tik mokytojas“. Norėčiau palinkėti neklausyti tokių stereotipų. Jeigu jauti, kad nori dirbti su jaunais žmonėmis ir kurti pokytį, verta tuo tikėti. Mokytojas gali tapti žmogumi, kuris iš esmės pakeičia mokinio gyvenimą“, - pataria Marta.
Pasak Meilės Lukšienės premijos laureatės, būtent tikėjimas savo darbo prasme leidžia išlikti profesijoje net ir sudėtingiausiais momentais. „Kai matai mokinių smalsumą, jų augimą ir grįžtamąjį ryšį, supranti, kad pasirinkai teisingai“.
