Nuo mamos rūpesčio iki naujo gyvenimo kelio
„Mano pirmieji žingsniai karjeros kelyje prasidėjo ne nuo profesinių ambicijų ar aiškios vizijos apie ateitį. Jie prasidėjo iš didelio noro padėti savo sutrikusios raidos vaikui“, - sako Rima. Tuo metu jos vaikas nekalbėjo, o ji pati jautėsi pasimetusi ir kupina nerimo. Rima ieškojo būdų, kaip geriau jį suprasti, kaip užmegzti ryšį, kaip atrasti bendrą kalbą. Kartu nedavė ramybės ir vienas labai jautrus klausimas: „Jeigu aš, mama, kartais pasijuntu bejėgė ir nežinau, kaip pasiekti savo vaiką, kaip tai pavyks padaryti pedagogams darželyje?“
Ieškodama atsakymų, Rima pradėjo domėtis mokymais ir kursais. Taip jos gyvenime atsirado Panevėžio mokymo centras. Mokymo įstaigos pasirinkimą lėmė ne tik esama programa, bet ir galimybė mokytis patogiai: Panevėžys buvo lengvai pasiekiamas iš Ukmergės, o mišrus mokymosi būdas leido derinti mokslus su darbu, šeima ir kasdieniais rūpesčiais. „Kai atradau PMC, iš karto pajutau, kad tai gali būti būtent ta vieta, kurios ieškojau“, - sako ji.
Pirmos abejonės, kurias pakeitė žmonių šiluma
Pirmosios savaitės Panevėžio mokymo centre nebuvo be jaudulio. Rima į mokslus atėjo jau sukaupusi gyvenimiškos patirties, turėdama šeimą ir nemažai atsakomybių. Kartais jai atrodė, kad gyvenime viskas turėjo klostytis kitaip: pirmiausia mokslai, tada šeima ir karjera. „Mano gyvenime viskas susiklostė kiek kitaip“, - atvirai dalijasi Rima. „Kartais pagalvodavau, ar tikrai čia mano vieta.“
Tačiau netrukus abejonės ėmė trauktis. Kurso draugės ją priėmė šiltai, o mokymosi aplinka padėjo atsipalaiduoti ir labiau pasitikėti savimi. Rima greitai suprato, kad amžius ar kitokia gyvenimo eiga nėra kliūtis. Priešingai. Patirtis, su kuria ji atėjo, tapo didžiausia stiprybe.
Žodžiai, padėję patikėti savimi
Panevėžio mokymo centre Rima rado ne tik žinių. Ji rado palaikymą, kuris tuo metu buvo labai reikalingas. „Man buvo labai svarbu, kad mano jautrumas, nerimas bei bejėgiškumo jausmas buvo išgirsti. Jaučiau nuoširdų dėstytojos palaikymą, jos rūpestį ir tikėjimą. Tai buvo daugiau nei mokslai - tai buvo žmogiškas ryšys“, - pasakoja Rima.
Ypač ryškiai jos atmintyje išliko mokytoja Žydrė. Rima iki šiol prisimena žodžius, kurie ne kartą padėjo nusiraminti ir patikėti savimi: „Nieko čia sunkaus, Jūs viską žinot ir galit.“ Tuo metu tai skambėjo kaip paprastas padrąsinimas, tačiau šiandien Rima supranta, kiek daug tikėjimo slypėjo tuose žodžiuose. Dar vienas mokytojos sakinys tapo postūmiu nesustoti. „Rima, Jūs turite eiti toliau. Tęskite mokslus kolegijoje jau šį rudenį, neatidėliokite“, - tokius žodžius ji išgirdo baigiantis mokslams.
Šiandien, artėdama prie studijų Panevėžio kolegijoje pabaigos, Rima dažnai prisimena tą pokalbį - „Kartais vienas žmogus gali pamatyti mūsų galimybes anksčiau, nei jas pamatome patys“, - sako ji.
Praktika, po kurios širdis jau žinojo atsakymą
Tikrasis lūžis įvyko praktikos metu Ukmergės darželyje. Ten Rima pirmą kartą aiškiai pajuto, kad įgytos žinios reikalingos ne tik jos vaikui. Jos gali padėti ir kitiems. „Būtent tada manyje gimė labai aiškus suvokimas - aš noriu padėti ne tik savo vaikui“, - prisimena Rima. „Supratau, kad galiu būti reikalinga ir kitiems vaikams, jų šeimoms, galiu prisidėti prie jų augimo ir mažų, bet labai svarbių pergalių.“
Praktikos metu atgijo ir sena vaikystės svajonė. Būdama maža Rima norėjo būti darželio auklėtoja, tačiau gyvenimo rūpesčiai ir posūkiai šią svajonę buvo nustūmę į šalį. Buvimas tarp vaikų ją sugrąžino. „Atrodė, lyg gyvenimas mane sugrąžino ten, kur širdis norėjo būti nuo pat vaikystės“, - nuoširdžiai taria Rima. „Būtent tada pirmą kartą aiškiai sau pasakiau: taip, ši profesija skirta man.“
Naujas kelias iš visiškai kitos profesinės aplinkos
Į ugdymo sritį Rima atėjo iš kitokios aplinkos. Prieš tai ji dirbo pakuotoja metalo ceche. Profesinės patirties darželyje neturėjo, todėl pirmieji žingsniai buvo kupini nežinomybės. Vis dėlto mokslai ir darbas ėjo greta: tai, ką išgirsdavo paskaitose, ji galėdavo iš karto pritaikyti praktikoje. „Atrodė, kad mokslai ir darbas eina greta vienas kito, papildydami ir stiprindami vienas kitą“, - sako Rima.
Lengva nebuvo. Reikėjo derinti šeimą, darbą, mokslus ir kasdienius rūpesčius. Buvo dienų, kai pritrūkdavo jėgų, kai atrodydavo, kad paroje tiesiog per mažai valandų viskam suspėti. Tačiau minties viską mesti Rima neprisileido. „Tokiais momentais užtekdavo prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo“, - pasakoja ji. „Šį kelią pasirinkau vedama noro padėti savo vaikui, o vėliau supratau, kad galiu padėti ir kitiems vaikams.“
Kasdieniai apkabinimai, dėl kurių verta stengtis
Šiandien Rima jau penktus metus dirba mokytoja. Netrukus ji baigs dar vieną svarbų studijų etapą ir įgis mokytojo kvalifikaciją. Atsigręžusi atgal, ji pati kartais sunkiai patiki, kiek daug gali pasikeisti per kelerius metus. „Jei reikėtų įvardyti svarbiausią profesinį pasiekimą, tikriausiai tai nebūtų diplomas, kvalifikacija ar pareigos“, - svarsto Rima. „Didžiausiu savo pasiekimu laikau tai, kad atradau profesiją, kurioje jaučiuosi savo vietoje ir galiu būti naudinga kitiems.“
Kasdienybėje didžiausią prasmę jai suteikia ne dokumentai ar formalūs įvertinimai. Labiausiai širdį paliečia vaikų pasitikėjimas, jų apkabinimai, nuoširdus džiaugsmas susitikus ir matymas, kaip jie auga, drąsėja ir mokosi pažinti pasaulį. „Svarbiausias mano profesinis pasiekimas šiandien yra ne tai, ką gavau, o tai, kuo tapau - mokytoja, kuri myli savo darbą ir kasdien stengiasi būti reikalinga vaikams“, - sako Rima.
Pirmieji ugdytiniai - pirmas didelis išlydėjimas
Ypatingas etapas jos laukia kitą pavasarį, kai į priešmokyklinę grupę ji išlydės pirmuosius savo ugdytinius. Tai vaikai, kuriuos ji lydėjo svarbią jų ankstyvosios vaikystės kelio dalį. Rima tikisi, kad kartu su savimi jie išsineš ne tik žinias ir įgūdžius, bet ir pasitikėjimą savimi bei jausmą, kad jie yra svarbūs ir branginami.
Per visą šią patirtį Rima apie save suprato svarbų dalyką - „Mes dažnai nė neįsivaizduojame, kiek daug galime, kol gyvenimas nesuteikia progos tai patikrinti“, - sako ji. „Supratau, kad esu daug stipresnė, nei kada nors apie save galvojau.“
Šiandien Rimą labiausiai motyvuoja nueitas kelias, matomi pokyčiai ir žmonių pasitikėjimas. Tėvai kasdien patiki jai savo vaikus, o tai ji priima kaip didelę atsakomybę ir įpareigojimą. Ji nori būti tokia mokytoja, kokios pati norėtų savo vaikams.
Vienas žingsnis, galintis pakeisti gyvenimą
Tiems, kurie vis dar abejoja savo pasirinkimu ar bijo pradėti siekti savo svajonių, Rima norėtų pasakyti labai paprastai: „Nebijokite žengti pirmo žingsnio.“. „Nereikia laukti tobulo momento. Nereikia laukti, kol dings visos baimės ar atsiras visi atsakymai. Kartais užtenka tiesiog pradėti“, - sako ji.
Rimos Ertmonienės istorija yra apie drąsą keistis, motinišką meilę, virtusią profesiniu pašaukimu ir apie žmones, kurių tikėjimas padėjo pamatyti savo galimybes. Ji primena, kad kelias į sėkmę nebūtinai prasideda nuo didelių ambicijų. Kartais jis prasideda nuo noro suprasti, padėti ir būti šalia.
