„Jei nori anyta vaikščioti – man privalu jai padėti“

Audronės kelias į slaugytojos padėjėjos profesiją prasidėjo ne nuo knygų ar pamokų, o nuo ligoninės. Kai vyro mamą ištiko insultas, Audronė atkakliai ją lankė slaugos įstaigoje.

„Nesinorėjo anytą matyti gulinčią lovoje kaip „rastą“, kai ji pati rodė iniciatyvą ir norą atsikelti, ir norą judėti. Vaikščiojau į slaugos ligoninę atkakliai, net su užsispyrimu.“

Stebint slaugytojus ir pačiai įsitraukiant į anytos globą, pamažu kilo klausimas – ar tai galėtų tapti profesija? O prieš pat pandemiją vidinis balsas jau kalbėjo aiškiai: „Dabar pats laikas įgyvendinti norą padėti kitiems – gal net būtų tarsi atsilygis tiems, kurie kadais neatlyginamai padėjo man.“

 „Patekau į kursą pačiu paskutiniu numeriu – bet į savo vietą“

Slaugytojos padėjėjos kvalifikaciją Audronė pasirinko ne iš smalsumo, o iš vidinio pašaukimo. Kreipėsi į Šv. Juozapo senelių priežiūros namus, kur sulaukė pasiūlymo mokytis. Taip ji atsidūrė Panevėžio Mokymo Centre – tarsi paskutinę minutę, bet visiškai laiku.

„Į slaugytojų padėjėjų kursą patekau pačiu paskutiniu numeriu, pačiu „paskutinių sekundžių“ laiku.“

Pirmoji paskaita buvo psichologija. Antroji – apie įstatymus. Tačiau tikrasis vidinis ryšys užsimezgė, kai prasidėjo žmogaus anatomijos temos.

„Aš paauglystėje labai norėjau būti medicinoje. Bet tuometinėje santvarkoje tai buvo sunkiai įgyvendinama svajonė. Todėl mokytojos Rasos Pupelienės paskaitas „ryte rijau“.“

Pandemija neišgąsdino – tik parodė stiprybes

Pasaulinės pandemijos metu mokslai persikėlė į nuotolį, bet Audronės entuziazmo tai nesumažino. Atvirkščiai – teorija susiliejo su jau turima praktika, o kai atėjo metas tikrai praktikinei patirčiai, viskas įgavo prasmę.

„Kai prasidėjo praktiniai užsiėmimai – man buvo lengvas pasivaikščiojimas, nes jau slaugymo pagrindus mokėjau.“

Bene didžiausia dovana šiuo laikotarpiu buvo mokytojai ir jų požiūris.

„Mokytojų paprastumas mane traukė stengtis kuo geriau į viską įsigilinti.“

„Per praktiką supratau – tai mano paskirtis“

Dar studijuodama Audronė suprato, jog šis darbas nėra tik apie vaistus ar higieną. Tai – apie žmones.

„Per praktiką daugiau pažinau savo „paskirtį“ – darbą su tais, kurie yra mūsų gyvenimo istorijos kūrėjai, puoselėtojai ir yra benueinantys gyvi jos liudytojai.“

Po mokslų PMC ji žengė toliau ir įgijo ir socialinio darbuotojo padėjėjo kvalifikaciją, o vėliau įstojo į Panevėžio kolegiją studijuoti socialinį darbą.

Nuo sistemos viduje – iki savo įstaigos įkūrimo

Dirbdama socialinių paslaugų srityje, Audronė pastebėjo daug trūkumų, ypač sistemos valdyme. Todėl galiausiai nusprendė imtis atsakomybės pati.

„Matydama daug „broko“ tame darbe, darbo valdyme, nutariau – gavusi vyro „palaiminimą“ – pati pasiryžau įkurti tokią viešąją įstaigą „Senolių atjauta“.“

„Senolių atjauta“ šiandien dar tik pradeda savo kelią, bet Audronė neslepia – tai nelengvas procesas. Vis dėlto svarbiausia tai, jog žingsnis žengtas.

„Žiūrėti tik į priekį ir nesidairyti atgal, nes tai jau mūsų istorijos knygos puslapiai, kuriuos nebeatversi ir nebeištrinsi.“

Praktikoje – svarbiausia pamoka: saugoti save

Šiandien Audronė ne tik padeda senoliams, bet ir moko jų artimuosius, kaip tai daryti saugiai. Ji dažnai prisimena vieną itin svarbią pamoką iš mokslų Panevėžyje: „Priimk žmogų tokį, koks jis yra, bet visada sugebėk jo neįsileisti į save, kad sužeistų. Nes perdegimas yra sunki – tavo – liga.“

O ką patartų jaunam žmogui, kuris dar ieško savo kelio?

Audronė nesistengia moralizuoti, bet siūlo labai paprastą ir esminį patarimą: „Įsiklausykite į savo vidų. Jei vidus sako, kad tu sugebi kitą girdėti, ne tik matyti – tai tavo kelias.“

O geriausias įvertinimas už šį kelią yra ne diplomas ar pareigos. Tai žmogaus žodžiai, kuriam iš tikrųjų padėjai: „Ačiū, kad esi“ – tai didžiausias atlygis, dėkingumo ir įvertinimo išraiška, pripažinimas.“

Ar pasirinktų tą patį kelią dar kartą?

Be dvejonių – taip.

„Jei kas sakytų, kad yra tokia „laiko mašina“ kuri geba atsukti laiką atgal, bent penketą metų atgal, manau pasirinkčiau tą patį, tik gal į Kolegiją stočiau metais ankščiau. O tam tikros aplinkybės jei pasikartotų, tas spyris daryti kitaip, vis viena rinkčiausi  tokį patį kelią.“

Audronės Plačenienės istorija – tai pavyzdys, kaip iš vidinio pašaukimo gimsta tikras profesionalumas, o iš įgytų žinių – reali galimybė padėti tiems, kam to labiausiai reikia. Tačiau svarbiausia tai, kad šis kelias ne tik keičia kitų gyvenimus, bet ir formuoja pačią Audronę. Kiekvienas susitikimas su žmogumi, kiekvienas rūpestingas gestas ar padrąsinantis žodis tampa jos kasdienio darbo šerdimi.

Audronės įkurtos įstaigos „Senolių atjauta“ pavadinimas šiandien skamba kaip pažadas: orumas, pagarba ir žmogiškumas senatvėje yra ne išimtis, o teisė. Ir kol yra tokių kaip ji – žmonių, kurie ne tik kalba apie atjautą, bet ja gyvena, – tol yra vilties, kad senatvė Lietuvoje bus ne baimė, o ramybė.