Vertimas – pačius seniausius amžius siekianti žmonijos veikla, dabartiniame pasaulyje tapusi ne vien pomėgiu, bet ir pragyvenimo šaltiniu. Pirmuoju rašto vertimu iki šiol tebelaikomas XVIII–XIII a. pr. Kristų iš šumerų kalbos į hetitų kalbą išverstas ir ant molinių lentelių užrašytas babiloniečių-asirų epas „Gilgamešas“.
Vertimas – įgūdžiai, menas ar mokslas?
Būtinybė versti, praktiškai perteikti tai, kas pasakyta kita kalba skatino vertėjus, kalbininkus, filosofus svarstyti, kas yra vertimas, kiek galima nutolti nuo verčiamo teksto, kada vertimas tampa laisvas, o kada pažodinis.
Vertimas kaip procesas ir kaip rezultatas yra sulaukęs įvairių interpretacijų. Vertimo teorijos klasikas J. Naida taikliai apibūdino iki šiol visuomenėje egzistuojančias kelias vertimo sampratas. Pasak jo, vieni mano, kad „galima versti nieko neišmanant apie lingvistiką, o mokėti kalbėti ir nestudijuojant kalbos mokslo“, todėl darytina išvada, „kad vertimas nepriklauso taikomajai lingvistikai“. Remiantis tokiu požiūriu, vertimą būtų galima laikyti įgūdžiais, paremtais empiriniais duomenimis.
Kitų nuomone, „vertimas yra daugiau menas, o ne mokslas“, bet „su tais, kurie tvirtina, kad vertimas – bent jau tam tikra prasme – yra menas, galima visiškai sutikti, tačiau su išlyga, kad estetiškai ir įspūdingai kalbėti taip pat yra menas“. J. Naida pateikia ir trečią, skeptišką nuomonę, kad vertimas iš vienos kalbos į kitą apskritai neįmanomas, nes kalbos absoliučia prasme nėra bendramatės.
Ketvirtoji nuomonė apie vertimą paremta vertimo mokslu (vertimo teorija), tad vertimą traktuoja kaip mokslą. Šis mokslas dėstomas universitetuose, aptariamos įvairios vertimo teorijos kryptys, jų siūloma teksto vertimo metodologija, studentai mokomi taikyti teorinius teiginius praktinėje veikloje, įgyti vertimo įgūdžių, vertinti teksto meniškumą ir ekvivalentiškai jį perteikti vertimo kalba. Taigi mokslinis požiūris į vertimą yra kur kas platesnis, jis iš dalies apima ir anksčiau minėtas vertimo sampratas (vertimas – menas, vertimas – įgūdžiai) ir papildo jų turinį.
Stinga kvalifikuotų vertėjų
Šiandien kalbėti apie vertimą skatina išaugęs teksto vertimų poreikis. Lietuvoje stinga kvalifikuotų, vertimo studijas baigusių dalykinio pobūdžio (techninių, juridinių, politikos, ekonomikos ir kt.) tekstų vertėjų, galinčių versti įvairius tekstus, net ir Europos Sąjungos dokumentus. Per paskutiniuosius kelis dešimtmečius Lietuvoje padidėjo knygų leidybos apimtys: daug publikuojama verstinių meninio ir nemeninio stiliaus tekstų, leidžiama nemažai verstinių mokslo darbų, mokslo populiarinamosios literatūros. Kad skaitytojai patirtų skaitymo malonumą, kad jų rankose atsidurtų kokybiška įvairių stilių literatūra, reikalingi gerai išmanantys savo darbą, vertimo pagrindus įgiję vertėjai.
Kita priežastis, verčianti rašyti apie būtinybę studijuoti vertimą – nepakankama dabartinių vertimų kokybė. Atliekant publikuotų vertimo tekstų analizę su Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto „Technikos kalbos vertimo“ specialybės studentais pastebėta, kad neprofesionalių vertėjų (vertikų) klaidingai verstų kalbos vienetų, kalbos kultūros vadovėliuose vadinamų vertalais, anaiptol nemažėja ir kad vienas iš svarbiausių vertimo principų – vertimo kalbos norminis ekvivalentiškumas neretai tekstuose lieka neįgyvendintas.
Netinkama dabartinių vertimų kokybė paskatino ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungą (LLVS) įsteigti vertimo antipremiją, kuria norima atkreipti dėmesį, kad literatūros vertimas pirmiausia yra kultūros, o tik paskui – verslo sritis. Išsakomas profesionalių vertėjų poreikis, tokių vertėjų, kurie būtų studijavę ne tik bendrąją filologiją, bet ir baigę vertimo studijas, susipažinę su vertimo teorija, metodologija, jų taikymu praktikoje.
KTU siūlo unikalias studijas
Kaip tik tokius specialistus ruošia KTU Humanitarinių mokslų fakultetas, turintis „Technikos kalbos vertimo“ bakalauro studijų programą. Įstoję į šią programą, studentai gali studijuoti anglų, prancūzų, vokiečių, rusų bendrąją filologiją ir kartu įgyti vertėjo kvalifikaciją. Šios vertimo bakalauro studijos yra unikalios Lietuvoje, nes bene vienintelės turi tokį akivaizdų taikomąjį pobūdį.
Studijų metu, be užsienio kalbos dalykų, studentai išklauso vertimo teorijų kursą, seminarų metu praktiškai taiko vertimo teorinius principus, vertimo metodologiją, daug verčia, analizuoja kitų vertėjų verstus tekstus, naudojasi naujausiomis automatizuoto vertimo programomis, verčia moderniai įrengtose kompiuterių klasėse.
KTU Humanitarinių mokslų fakulteto bakalauro studijų programa „Technikos kalbos vertimas“ yra gana universali. Technikos turinio tekstų vertimo metodologija nesiskiria nuo kitų mokslo sričių dalykinio turinio tekstų (ekonomikos, teisės ir kt.) vertimo metodologijos. Tad baigę šias studijas ir gavę vertėjo kvalifikaciją, studentai puikiai geba versti visus dalykinius tekstus (taip pat ir Europos Sąjungos dokumentus), tinkamai taikyti dalykinių tekstų vertimo metodologiją, gali dirbti leidyklose, vertimų biuruose, net ir ES institucijose.
Ši bakalauro studijų programa naudinga ir tiems, kuriuos domina meninis vertimas. Juk negalima kalbėti apie atskirą technikos teksto vertimo teoriją, yra bendroji vertimo teorija, yra bendrieji vertimo principai, taikytini visų rūšių tekstams, atsižvelgus į verčiamo teksto stilių, žanrą, kitas ypatybes. Šią nuomonę paremia vienos iš garsiausių Europoje Paryžiaus aukštosios vertimo mokyklos (ESIT) teoretikė M. Lederer teigdama, kad „meninis ir techninis vertimas neabejotinai yra du tos pačios veiklos, kuria siekiama perteikti tai, kas pasakyta, aspektai.“
Kokie yra tekstų vertimo receptai, ką siūlo įvairios vertimo teorijos, apie ką svarstė garsiausi visų epochų vertėjai, kokia yra dabartinė profesionalių vertėjų paklausa, jiems keliami reikalavimai ir ar tikrai galima pragyventi iš vertimo – net ir apie tai sužinoma studijuojant unikalioje ir universalioje „Technikos kalbos vertimo“ bakalauro studijų programoje.
Dr. Aurelija Leonavičienė
KTU Humanitarinių mokslų fakulteto Kalbotyros katedros docentė
El. p. aurelija.leonaviciene@ktu.lt
