Autobusas kaip pedagoginis instrumentas
Pakeliui į Mauritaniją - pertraukėle Saharos dykumoje.
Būsima mokytoja džiaugiasi savo pasirinkimu, nes pastarųjų metų patirtys pakeitė jos pasaulėžiūrą. „Dabar galiu tvirtinti, kad laikau save pasaulio piliete iš Lietuvos“, – šypsosi Eglė.
Nepaisant to, E. Šimukėnaitė tiki vieną dieną grįšianti į tėvynę: panevėžietė puoselėja idėją įsteigti Lietuvoje mokyklą, kuri būtų orientuota į tolerantiškos, savarankiškos ir atsakingos asmenybės lavinimą.
„Labai svarbu ir reikalinga dirbti Lietuvos žmonių gerovei“, – nuoširdžiai sako ji.
„Gimtinėje visada geriausia, tačiau Danijoje radau pedagogikos studijų programą, kuri atvėrė platesnes perspektyvas“, – priduria šiuo metu svečioje šalyje studijuojanti Eglė.
Ji yra Danijos DNS The Necessary Teacher Training College – Būtinųjų mokytojų ruošimo kolegijos studentė. Prieš studijas panevėžietė išlaikė autobuso vairuotojo teises, nes pirmakursių laukė keturių mėnesių kelionė Maroko, Mauritanijos, Gambijos, Senegalo ir Bisau Gvinėjos keliais.
Anot būsimos mokytojos, autobusas – pedagoginis instrumentas. O šiandieniniam mokytojui reikalingas platus akiratis, ekstremalios gyvenimo patirtys ir sugebėjimas peržengti save. Alternatyvios pedagogikos studijos ir vienas svarbiausių mokytojo įgūdžių – gebėjimas tartis su kitais tol, kol sprendimas tinka visiems.
„Prieš DNS studijas maniau, kad politiniai ir ekonominiai klausimai manęs neliečia, – prisipažino Eglė. – Yra tų sričių specialistai ir tai yra jų pareiga, ne mano. Aš patogiai gyvenau savo mažoje realybėje ir nesukau galvos dėl pasaulio problemų. Dabar manau, kad taip mąstyti ir elgtis yra labai kvaila ir neatsakinga. Niekas kitas, tik mes esame visuomenės kūrėjai. Tikiu, kad socialinės atsakomybės ugdymas yra vienas esminių būdų, kaip puoselėti progresyvią visuomenę.“
Ieškojo svajonės
E. Šimukėnaitė baigė Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnaziją. Tada įstojo į Vilniaus universitetą ir pradėjo kultūros istorijos ir antropologijos studijas, tačiau jų nebaigė – nutraukė po antrojo semestro. Kitais metais mergina įstojo į Vilniaus kolegiją, kur mokėsi turizmo ir viešbučių administravimo, bet studijas taip pat nutraukė po pirmųjų mėnesių.
„Priežastis, kodėl nesisekė mokytis Vilniuje, buvo atsakomybės ir savarankiškumo stoka“, – dabar atvirai sako Eglė, po nesėkmingų bandymų įgyti aukštąjį išsilavinimą ir savarankiškai gyventi Vilniuje grįžusi į gimtąjį miestą. Panevėžyje ji pradėjo dirbti administratore kompiuteriais prekiaujančioje ir jų priežiūra bei taisymu užsiimančioje įmonėje. Čia Eglė dirbo septynerius metus, kol ryžosi dar kartą imtis mokslų ir įstojo į vadybos bei verslo administravimo bakalauro programą KTU Panevėžio institute.
Šias studijas E. Šimukėnaitė ne tik baigė – užsikrėtė dar didesniu noru toliau tobulėti ir save išbandyti magistrantūros studijose pagal nuotolinio mokymosi technologijų ir sistemų programą.
„Berašydama baigiamąjį magistro darbą „Kognityvinės psichologijos metodai nuotoliniams scenarijams kurti“ atpažinau savyje troškimą būti mokytoja. Tačiau kai pradėjau ieškoti galimybių įgyti pedagogo kvalifikaciją, paaiškėjo, kad Lietuvos universitetuose suteikiamos teorinės žinios. Jų nepakanka efektyviam darbui su mokiniais. Bet radau mokymo programą Danijoje, kuri suteikia įvairiapusę pedagoginę patirtį, mokant įvairių pasaulio šalių jaunimą“, – džiaugiasi būsima pedagogė.
Auditorija – visas pasaulis
E. Šimukėnaitę sužavėjo Danijos DNS Būtinųjų mokytojų ruošimo kolegijos siūloma pedagogikos programa (www.dns-tvind.dk ).
„DNS koledžas skirtas tiems, kurie rūpinasi ir nori sukurti geresnę ateitį. Mūsų auditorija – visas pasaulis. Keliaujame, dirbame, savanoriaujame ir mokomės skirtingose pasaulio vietose, nes iš studijų norime daugiau nei teorinių žinių, o iš darbo – daugiau negu vien tik atlyginimo“, – aiškina studentė.
Anot E. Šimukėnaitės, studijos organizuojamos taip, kad būtų išlaikomas balansas tarp teorinių ir praktinių užduočių. Čia ugdymas suvokiamas kaip socialinis procesas: kolegijos studentai mokosi vieni iš kitų, o esminis mokymosi procesas vyksta bendradarbiaujant.
Kai Eglė pradėjo programą, jos komandą sudarė 18 studentų ir du mokytojai. Studentai atvyko iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Danijos, Slovakijos, Čekijos Respublikos, Rumunijos, Vengrijos, Portugalijos. Visi jie buvo skirtingo amžiaus – nuo 18 iki 33 metų – patirčių ir lūkesčių atžvilgiu. Tačiau nepaisant to, turėjo rasti būdą, kaip dirbti ir mokytis draugėje.
Vienas iš DNS koledžo pedagoginių principų – studentai ir mokytojai yra kartu. Eglei nebuvo lengva įsisąmoninti, kad mokytojas neturi aukštesnio statuso, kad mokytojas ir mokinys yra lygūs, ir tiek vieno, tiek kito nuomonė yra vertinama vienodai. Vienintelis skirtumas – mokytojas turi daugiau patirties ir žinių.
Beje, mokyklos administracija taip pat ne išimtis. Svarbesni sprendimai, susiję su visa DNS koledžo bendruomene, yra priimami bendrame posėdyje, kiekvienas gali išreikšti nuomonę svarstomu klausimu. Sprendimo pasiūlymui turi pritarti visi.
Karštos diskusijos, studentų suorganizuotos Taikos konferencija 2015.
Svarbu išdrįsti
Studijas Danijoje Eglė pradėjo 2012-ųjų pradžioje, tačiau ne visą laiką praleido šioje šalyje. Kartu su studentų grupe ji keturis mėnesius keliavo po Afriką. Taip pat dirbo, organizavo renginius, mokėsi Didžiojoje Britanijoje, Birmingeme, kurį laiką gyveno ir mokytojavo Norvegijoje.
Kelionę po Vakarų Afrikos šalis E. Šimukėnaitė vadina edukacine. Mat jos metu būsimi mokytojai susipažino su Juodojo žemyno realybe. Prieš kelionę studentai turėjo dar intensyvesnį pasirengimo periodą, nes už viską buvo atsakingi patys.
„Turėjome įsigyti autobusą ir pritaikyti jį savo poreikiams, susitvarkyti dokumentus, vizas, draudimą, apskaičiuoti biudžetą maistui, apgyvendinimui, degalams ir panašiai, – vardija Eglė. – Pasiskirstėme pareigomis – kas už ką atsakingas. Aš pasirinkau būti transporto vairuotoja!“
Taip panevėžietė atsidūrė prie 1972 metų „Volvo“ autobuso vairo. Kadangi jis buvo ganėtinai senas, kelionės metu nebuvo išvengta techninių problemų. Tiesa, nesklandumai dėl autobuso gedimų E. Šimukėnaitei ir kitiems studentams suteikė dar įdomesnių įspūdžių ir patirčių.
„Niekada nepamiršiu mechaniko elektriko iš Bisau Gvinėjos, – su šypsena prisimena pašnekovė. – Jis autobuso elektros įtaisus tikrino laidu: vieną galą pridėdavo prie įtaiso, o kitą – į burną!“
Autobusą vairuojanti moteris – gana neįprasta, ypač Afrikoje, taigi Eglė sulaukdavo daug dėmesio. Nuolat tekdavo rodyti vairuotojo pažymėjimą, nes pasieniečiams ar policijos pareigūnams buvo neįtikėtina, kad prie didžiulio autobuso vairo sėdi moteris.
Būdavo savaičių, kai Eglei tekdavo vairuoti kasdien, po aštuonias valandas per dieną. Ypač sudėtinga buvo keliauti per Afrikos miestelius, kuriuose gatvės labai duobėtos ir siauros, o Senegale dėl prastų kelių studentai judėjo vos 20 kilometrų per valandą greičiu.
„Negaliu patikėti, kad vairavau autobusą per Afriką. Aišku viena: kiekvienas žmogus turi daugybę talentų, apie kuriuos net nesvajoja. Svarbu išdrįsti išeiti iš komforto zonos ir naujai save atrasti“, – tikina E. Šimukėnaitė.
Saulėlydis Senegalo miestelyje.
Patirtis verta visų pavojų
Autobusu būsimieji mokytojai keliavo iš Danijos per Vokietiją, Olandiją, Prancūziją ir Ispaniją, kol pasiekė Afrikos žemyną. Kelionė per Europą truko 7 dienas, o per keturis mėnesius studentai įveikė per 16 000 kilometrų.
Anot E. Šimukėnaitės, vairuoti autobusą per Afrikos šalis – nelengva užduotis. Eismo sąlygos sudėtingos, kelyje gali sutikti ne tik transporto priemonių, bet ir naminių gyvūnų. Padėtį lengvino tik tai, kad Afrikoje galioja nerašyta taisyklė: kuo didesnė transporto priemonė, tuo daugiau teisių turi. „Mums pasisekė, kad po Afriką keliavome autobusu“, – juokiasi Eglė.
Būsimai mokytojai bene didžiausią įspūdį padarė kelionė tarp Maroko ir Mauritanijos esančia 5–10 kilometrų atkarpa, vadinama Niekieno žeme, kur negalioja jokie oficialūs įstatymai. Tai viena pavojingiausių vietų, kurioje teko pabūti panevėžietei.
Niekeno žemė - siena tarp Maroko ir Mauritanijos.
„Ten ne tik daugybė sudegintų automobilių ir kitokių mašinų nuolaužų, bet taip pat nėra kelio, vedančio nuo Maroko iki Mauritanijos sienos, tik provėžos. Kadangi keliavome dviem autobusais, labai nerimavome, kad nepaklystume ar neįklimptume smėlynuose, – prisimena E. Šimukėnaitė. – Beje, šioje vietovėje nemažai žmonių bando nelegaliai kirsti Maroko ar Mauritanijos sieną. Jei mūsų autobusas stabtelėdavo nors vienai minutėlei, tuoj pat sulaukdavome vietinių, bandančių prisiprašyti keliauti kartu.“
Kelionėje įgytą patirtį Eglė vadina brangiausiu turtu. „Pasirinkau ieškojimų kelią, kuriame daug iššūkių, sunkumų. Taip gyventi nelengva, bet įdomu. Kelionės išlavino holistinį požiūrį į pasaulį“, – teigia ji.
Išmoko branginti laiką
Eglė sako, kad dabar smagu prisiminti, kaip komandoje daug diskutuodavo apie paprasčiausius ir, rodos, visai nereikšmingus sprendimus. Kaip ir kokios spalvos užuolaidos turėtų būti autobuse ar kodėl niekas iš komandos neprisiima atsakomybės už vakaro programos organizavimą.
Anot jos, pirmieji komandos susirinkimai buvo ilgi ir varginantys. Bet per juos studentai įgijo ir psichologijos, ir sociologijos žinių. Laikui bėgant išmoko efektyviai dirbti kartu ir atvirai bei argumentuotai išsakyti savo nuomonę.
„Supratome, kad tik bendradarbiaudami galime pasiekti daugiau. Mūsų skirtingumai – didelis privalumas, nes tai unikali galimybė mokytis iš jų“, – sako E. Šimukėnaitė.
Pati ji laisvalaikiu mėgsta fotografuoti. Sako, kad kartais nuotraukos gali perteikti daugiau nei žodžiai. Todėl per studijas įgyta patirtimi ir įspūdžiais dalijasi su panevėžiečiais: vienoje gimtojo miesto bibliotekų Eglė eksponuoja fotografijas iš edukacinės kelionės autobusu po Afriką – pristato akimirkas, patirtas Senegale ir Bisau Gvinėjoje.
„Sutikti žmonės patvirtino, kad nepaisant gyvenimo sąlygų ir kultūrinių skirtybių, bendra visiems yra noras mylėti ir jaustis mylimiems. Kelionės į Afriką metu išmokau branginti laiką ir žmones“, – sako pašnekovė.
Eglė, be studijų, mokytojavimo ir fotografijos, nepraleidžia progos pabūti ir gamtoje. Anot jos, Danijoje sudarytos ypač geros sąlygos mėgstantiesiems stovyklauti. Yra nemažai stovyklaviečių, kuriomis rūpinasi valstybė. Pastaraisiais metais keletą sykių ji aplink Daniją keliavo ir dviračiu. Mat dviračių sportas – mėgstamiausia merginos sporto šaka. Be to, E. Šimukėnaitė įsitikinusi: norėdami gerai jaustis ir būti produktyvūs privalome rasto laiko sportui bent 3–5 valandas per savaitę.
Ritmo pamokėlė - Gvinėja Bisau.
Švietimo sistema – galingas įrankis
Mokslus DNS kolegijoje Eglė pabaigs šios vasaros pabaigoje. Dabar ji atlieka pedagoginę praktiką ir mokytojauja DRH Lindersvold mokykloje, yra grupės mokytoja – tiesiogiai dirba su penkiais studentais, studijuojančiais vystymosi ir humanitarinės raidos instruktoriaus kvalifikacinėje programoje.
„Mano pareiga – paruošti juos projektiniam aštuonių mėnesių darbui Afrikoje. Mano studentai iš įvairių pasaulio šalių: Rebeka iš Prancūzijos, Karolina iš Portugalijos, Džianpaolas iš Italijos, Imrė iš Vengrijos, Momoa iš Japonijos“, – vardijo Eglė. Anot jos, tradiciniai mokymosi ir mokymo metodai yra orientuoti į teorines žinias ir konceptualaus mąstymo lavinimą. Tačiau to nepakanka, norint išlavinti kritiškai mąstančią ir socialiai atsakingą asmenybę. Tradicinėje bendrojo lavinimo mokykloje mokytojas dėsto mokomąją medžiagą 25 ar 30 mokinių. Taip pat mokomieji dalykai neretai prasilenkia su mokinių poreikiais ir interesais.
Kaip sako pedagogė, tradicinėse mūsų mokyklose jaunimas nėra mokomas rasti sąsajų su svarbiais dabarties klausimais ir jais pačiais bei prisiimti socialinę atsakomybę už veiksmus. Be to, priduria Eglė, esame labai susikoncentravę į savo kasdienes problemas, todėl nelieka noro domėtis globaliomis problemomis. Kaip ir prisiminti, kad švietimo sistema yra galingas įrankis, padedantis puoselėti atsakingą ir demokratišką visuomenę.
Eglė su savo studentais.
